Vidmantas Balkūnas - Interviewer.lt

Mums svarbus Jūsų palaikymas. Paremti leidinį galite Patreon

1 skyrius

Vidmantas Balkūnas

iliustracija Eglė Mameniškytė

vaizdas Adomas Šerpenskas

Po savaitės kovos su peršalimu pagaliau išlendu laukan. Tik saulė nuo manęs slepiasi. Kaip ir sėkmė. Su operatorium Adomu nutariam, kad kava šįryt bus geriausias sprendimas. Gerdami ją, skaičiuojame valandas iki Vidmanto skambučio. Beveik pasiduodame, mintyse jau – pietūs, judame jų link. Priėjus stotelę, planus išblaško ilgai lauktas garsas.

 

– Gavau iškvietimą į Naująją Vilnią. Kažkoks brokas daugiabutyje. Kur esat? Privažiuosiu, – berte išberia antradienio herojus. Netoliese pralėkus dešimčiai Balkūno automobilį primenančių džipų ir įtampai pasiekus aukščiausią tašką, akimis fiksuojame pažįstamą veidą. Įlipus vidun, šviežios kavos kvapas užkutena vis dar jautrią nosį.

 

Keliaudami su Vidmantu, pasijuntame, lyg važiuotume amerikietiškais kalneliais – vingiuojame tarp automobilių, bandom aplenkti laiką, vairuotojo koja vis stipriau spaudžia greičio pedalą, o aš nespėju gaudyti pro stiklą besikeičiančių vaizdų.

 

Pralekiam autobusą, prie kurio laukia vorelė žmonių.

 

– Paduok fotiką, stabtelim, – įjungęs atbulinę pavarą, iškiša objektyvą pro langą ir užbaigia sakinį, – dažnai prireikia tokių bendrinių nuotraukų, kai nėr kaip iliustruoti teksto.

 

Neradę žurnalistės aprašytųjų brokų daugiabučiuose, keliaujame po Naująją Vilnią. Toli nuo miesto centro Vidmantas atgyja: pagarsina tautiniais motyvais persmelktą muziką, pradeda niūniuoti ir pirštais ritmingai stuksenti vairą.

 

– Lekiam aplankyti vieno veikėjo. Kažkada rašėm apie jį, įkūrė čia kačių prieglaudą, – tarsteli, ties 88 namu išsukdamas į krūmynus. Bandome važiuoti įkalne, bet net visureigio ratai grimzta gilyn į purvą.

– Darau tai, už ką kitus bausčiau, bet važiuojam per pievą, – neapsikentęs keičia krypties scenarijų.

 

– Kaip Tau pavyksta visus tuos žmones prakalbint? – bandau sugrąžinti pabėgusią temą.

– Klysti, dažniau nepasiseka. Jie bijo žurnalistų ir kalba, jei tikisi naudos.

 

Paprastai, jiems Tavęs nereikia, Tau reikia jų. Nors yra sakiusių, kad mano akys hipnotizuoja ir leidžia išsipasakot , – reaguoja slogiu tonu.

 

Vykstame kačiukų, o randame po pievą pabirusias pūkuotas šakeles tokiu pat vardu. Be jų – daugybę nupjautų medžių, prakiurusių padangų, kelias apgriuvusias medines trobas, porą šiltnamių ir vienišą pakeleivį, einantį klampiu taku be pabaigos. Jam rusiškai prasitarus apie artėjančias statybas ir sugriautą kačiukų prieglaudą, sukamės atgalios.

 

Staiga Vidmantas išsitraukia telefoną ir greitėdamas pradeda filmuoti kelionę po šabakštynus.

 

– Siunčia man vaizdus iš šiltųjų kraštų. Tai aš irgi nusiunčiu, kaip gyvenu, – aiškina gyvybingu balsu.

 

Įsukęs į asfaltuotą, tvarkingą kelią, civilizacijon jis neskuba – pristato tamsiąją miesto pusę:

 

– Štai čia – senosios, ten – nelegalios gyvūnėlių kapinės. Iš šio namo kažkada padėjau išnešti lavoną, o šiame pastate – benamių prieglauda, – mums pavyzdingai linkčiojant, vardija jis.

 

Senkant paskutinėms minutėms iki kelionės į Valdovų rūmus, gera nuotaika Vidmanto balse lėtai tirpsta. Jis vis ieško galimybės pratęsti prokrastinaciją. Įtampoje dirbančiam fotožurnalistui pramoginiai renginiai neteikia daug džiaugsmo.

 

– Kas vyksta? – panosėje klausia savęs, stebėdamas netoliese stovintį policijos automobilį. Bando rasti azartišką temą ir išvengti nemėgstamos prabangos.

 

Tai nesuveikia – pareigos jausmas vis tiek atveda į mokytojų apdovanojimų ceremoniją. Valdovų rūmuose grįžtame keliais šimtmečiais atgal. Gal net išvykstam į kitą pasaulį. Salėje su paauksuotomis lubomis, ant sienų kabančiais, senovę menančiais didikų paveikslais viskas taip estetiška, kad pradeda rodytis dirbtina. Bet koks stipresnis treptelėjimas lygus dešimčiai piktų žvilgsnių Tavo pusėn.

 

Balkūnas renkasi saugią poziciją – laukdamas renginio pradžios, slepiasi fotografų užnugaryje ir tikrina žinias telefone. Nuvilnijus plojimams, įjungia fotoaparatą, pasislenka arčiau ir pradeda darbą.

 

Po pietų pertraukos susitikę prekybos centre „Ozas“, viens kitam linktelim. Vakarinė šventė – dar prašmatnesnė nei pirmoji. Oras pripildytas šampano burbuliukų. Maži stalai nusėti taurėmis bei puodeliais karšto šokolado.

 

Vidmantas išsiskiria savo juoda apranga. Jis vis kalbina kolegas fotožurnalistus. Atrodo, ieško progų pabėgti. Užfiksavęs reikiamą kadrų kiekį, traukiasi salės pakraštin. Randame jį dirbantį ant sofos. Lyg geriausią draugą šalia pasidėjęs darbo įrankį gražiai nutrintu korpusu, koreguoja nuotraukas.

 

Galiausiai, nustūmęs kompiuterį tolyn ir rankose tvirtai laikydamas fotoaparatą, siūlo aplankyti naktinį taborą. Nevalingai nusijuokiu. Maniau, jis juokauja. Smegenys nespėja suvirškinti kvietimo, kai pro lūpas prasiveržia lemtingasis „gerai“.

 

Blemba, ir mane jau prakaitas muša po praėjusio vizito, – prasitaria, artėjant prie tikslo.

– Kas nutiko? – nesu tikra, ar noriu išgirsti atsakymą.

– Kviečiau pagalbinį ekipažą. Buvom apsupti būrio romų. Nelindo muštis, bet bandė gąsdinti. Ne iškart atpažino, kas aš toks. Atvažiavus policijai, išsilakstė.

 

Iš šviesomis ir prabanga blizgančio miesto įvažiuojame į tirštą naktį. Mes čia – pašaliniai. Tik Balkūnas atrodo jai sutvertas – juodai apsirėdęs varnas tamsiame lizde.

 

Ties posūkiu į taborą erelio žvilgsniu automobilį gaudo vietinis apsauginis. Atmosfera viduje kardinaliai pasikeičia – vyrauja nejauki tyla, ją kartkartėm nutraukia Vidmanto pasakojimai.

 

– Laukan nelįsim. Pasivažinėsim, – įspėja jis. Kelionę pradedame nuo žemutinio taboro. Ten – nė gyvos dvasios, nei vieno žiburio lange. – Tik šis namas stovi legaliai. Jame registruoti daugiau kaip 500 gyventojų, – aiškina.

 

Irstomės giliai į gruntą įmuštomis duobėmis, pripildytomis purvo. Viename tokiame „ežere“ nuskendęs senas triratis. Kildami aukštutinio zombių miestelio link, stabtelim. Vidmantas išlipa pasisveikinti su taboro gyventoja. Viduj liekame dviese. Pasukusi galvą, suprantu, kad ne visai – mus stebi veidą po juodu gobtuvu paslėpęs jaunas vyras. Kelias minutes jis skenuoja džipą, vėliau mus. Tada apsisuka ir pritupia greta laužavietės kieme. Net automobilyje jaučiu čirškančios medienos kvapą, o akis užliūliuoja vienintelė šviesa aklinoje tamsoje.

 

Balkūnui grįžus, prie lango pasirodo narkotikų prekeivis. Prireikia laiko, kol jis atpažįsta fotožurnalistą. Kalba kaipmat juda kita kryptimi: rusiškai siūlo aplankyti kultūros centro renginį.

 

Išvykos pabaigai Vidmantas palieka dar vieną vyšnaitę. Klaidžiojame po stoties rajoną jo žymiausių darbuotojų takais: šalia neoninėmis lempomis viliojančios kavinės, akmeninės sienos bei greito maisto restorano.

 

– Teko skiepytis nuo hepatito, visad nešioju pirštines, turiu antibakterinio skysčio. Kai vyksti į karo zoną, taborą, susitinki su visais šiais žmonėmis, niekada negali žinoti, – pasakoja.

– O yra istorijų, kurios nepaleidžia, net kai toks gyvenimo ritmas tampa įprastu? – domiuosi. Atsakymui reikia akimirkos:

 

Grįžau iš Ukrainos prieš dvi savaites, bet vis nesugebu normaliai išsimiegoti. Prabundu naktimis arba atsikeliu anksti ryte. Matyt, tam tikri vaizdai negali praeiti be pasekmių.

 

Atidarius džipo duris, plaučius pripildo vėsi vakaro gaiva. Iki autobuso einame tylėdami. Adomas išjungia kamerą, o aš galvoje kuriu būsimą tekstą. Žinau, kad žodžiai popieriuje kalbės už mane.

Trumpesnės knygos greitesniam žmogui