Vairuotojo diena - Interviewer.lt

Mums svarbus Jūsų palaikymas. Paremti leidinį galite Patreon

5 skyrius

Vairuotojo diena

iliustracija Aida Povilaitytė

Greitomis atsistojame, nugurkdami paskutinius gurkšnius rytinio karšto gėrimo. Per keletą minučių sparčiu žingsniu pasiekiame reikiamą aikštelę autobusų stotyje. Tiesdama bilietą, kukliai susišypsau su būsimu pašnekovu – mintyse jau keliaujančiu vairuotoju ir pradedam dairytis vietos. Ankstyvų keliautojų – nedaug, todėl apima jausmas, jog visas autobusas priklauso mums.

– Lipu viršun, – pranešu su kamera ant kaklo vidun beįeinančiam Adomui. – Ten – geriausia vieta autobuse, – tariu su lengvu džiugesiu.

Kol dar nejudame, įjungiu kompiuterį ir, pastebėjusi laisvą rozetę, pamaitinu jį elektros energija. Atrodo, toks paprastas malonumas, bet svarbus poreikis, darbuojantis kelyje. Pati pusryčiauju drauge – iš kuprinės išsitraukiu saldų skanėstą.

Darkart greitomis peržvelgiu klausimus. Ratams pradėjus riedėti slidžiu, lietaus ir rytinio rūko apgultu keliu, mintys ima dirbti kitu ritmu. Kyla naujų minčių pokalbiui, jos atgyja net ir trumpoje kelionėje.

Netikėtai šalia prisėda Adomas.

– Prie tokio biuro ant ratų galėčiau greitai priprasti, – dalinuosi, neatitraukdama žvilgsnio nuo po truputi raidėmis pildomo balto virtualaus lapo. – Sedėčiau ir rašyčiau visą dieną, gerėdamasi tais vaizdais už lango.

– O per tą laiką spėtum pirmyn atgal iki pajūrio nukeliaut. Ir viskas – kelis kartus pigiau nei nuomotis stalą kokiam pastoviame biure. Ane? – atsiliepia žavingai ironiška gaidele.

Kurį laiką tylomis pafilmavęs aplinką ir priekiniame lange it išmaniausio televizoriaus ekrane žybsinčius vaizdus, kelionės draugas tarsteli:

– Einam pas vairuotoją? – taip nutraukdamas apmąstymus ir grąžindamas į realybę. Linkteliu ir pasileidžiame laiptų link, bandydami išlaikyti lygsvarą, lengvai prarandamą judančioje dėžutėje.

Apačioje – tylu. Visi akimis nardo po mažyčius ekranus. Pailgą autobuso erdvę tik mes netrukus užpildome pokalbio garsais. Prisėdu ant laiptų taip, kad galėčiau stebėti kelią ir vairuotoją. Ant vienos iš pakabų šalia priekinių kėdžių linguoja autobusiukais margintas kaklairaištis. Kaip vėliau paaiškėja – tai dovana Valdui iš Olandijos.

– Kartais užsidedu, – kukliai šypteli. – Dar ir autobuso modeliukus renku iš įvairių parodų, – pasakoja. Užaugęs Suvalkijoje, viliotas likti Marijampolėje, Valdas jau ilgą laiką gyvena Kaune.

– Čia – visi mano žmonės: šeima, draugai, – be abejonių užtvirtina.

Išvažiuojame į plačią autostradą. Neatitraukdamas akių nuo toliais hipnotizuojančio kelio, vairuotojas mintimis mus nešioja po kelionių kasdienybę:

– Devintą ryto atvykstu į garažą, ten turiu laiko pasiruošti ir pereiti patikrą. O tada lipu autobusan link pajūrio. Dabar važinėju tik šiuo maršrutu, nors tokiu autobusu ir į tolimesnius kraštus – Italijos senuosius miestus, Austrijos kalnus – yra tekę vairuoti.

– O ar yra laiko ir pačiam pakeliauti? – sutartinai svarstome.

– Kai kiti vairuoja, tu ilsiesi. Dažniausiai tolimesniuose maršrutuose ir patys galime aplankyti dominančias vietas. Man pačiam įdomiausi kalnų kurortai. Dažniausiai atvyksti, kai jau tamsu. Kai pabundi ryte ir pamatai, kokiu siauru takeliu pravažiavai, kartais net silpna pasidaro. Bet kaip ten gražu! – mintimis trumpam iš pokalbio patraukia į ledinius, gaiva dvelkiančius kalnynus.

Nors ir autobuse romantikos netrūksta:

– Anksčiau labai patikdavo vairuoti, kai lyja. Kažkoks neapsakytas ramumas ir šiluma apima, – prisimena.

O pasitraukus iš darbo vietos, aptemus šviesoms ir kitam vairuotojui perėmus vairą, gali trumpam pasijusti kaip kosmose – įlendi į siauroje angoje paslėptą vienam žmogui subalansuotą kajutę, skirtą miegui, ir stebi kelio šviesas tarsi žvaigždes. Tik telefonas, kuriuo gali pasikalbėti su vairuojančiuoju ar ištraukiamo radijo imtuvo garsai primena, kad vis dar esi žemėje – kur ne spengianti tyla.

– Kartais tiesiog su kitais vairuotojais ar keliautojais nueinu pabendrauti. Ilgose kelionėse taip jau yra – su visais susipažįsti. Atpažindavo mane keleiviai, kai sugrįždavau vežti jų tuo pačiu maršrutu. Vienos tokios kelionės metu susipažinau su vyru, kuris iš kasdien iš vienos valstybės važinėdavo į darbą kitoje, – pasakoja.

– O mes dar sakom, kad tik pradedam įprasti iš Vilniaus į Kauną dėl darbų važinėt, – nusijuokia Adomas.

Judantis autobusas, regis, išjudina ir laiką. Nepastebėtai pralekia porą valandų ir transporto priemonė stabteli naujojoje Palangos autobusų stotyje. Dar prieš įvažiuojant į miestą, pradeda lašnoti. Širdis verkia, nujausdama, mąžtančias galimybes pamatyti jūrą.

– Kai turiu daugiau laiko, išsitraukiu savo nediduką sulankstomą dviratį ir minu iki pajūrio. Dabar, kai stotis nebe pačiame centre, tai užtrunka. O vasaromis, nuvykus dar tolimesne kryptimi – link Nidos, išlankstęs dviratę transporto priemonę, vykstu link rūkytos žuvies parduotuvėlės Preiloje. Ten ji – skaniausia, – vertinamu balsu kelionės į Neringą taškus dėlioja Valdas.

– Čia tokia visų neringiečių tradicija. Visad ieškai, kur geriausia žuvis, kol galiausiai, pabosta, – atsiliepia Adomas.

Prisėdus ant suoliuko pačioje stoties ašyje, ausis vis fiksuoja parvykstančiuosius ir išvykstančiuosius – autobusus ir jų keliautojus.

– Šiandien vairuoti – nelengva. Kelyje – nuolatinis automobilių srautas, daug skubančių. Bet ir technika dabar geresnė – nauji autobusai su visais patogumais: didesniu greičiu, autopiloto funkcija, galingais motorais. Čia ir pirmas autobusas su vieta neįgaliajam. Priežiūra irgi rūpintis nereikia – visa tai padaro už tave. Tik sėsk už vairo ir lėk į kelią, – šypteli.

Palangoje turime vos porą valandų, todėl vietoje jūros vėjų ir purslų pasirenkame apsilankymą Valdo jau patikrintame restorane. Iki ten judame apsupti kitų keleivių: vieni nesustoja keliauti, stoties grindiniu lėkdami su paspirtuku, kiti ramiai ilsina kojas ir mintis. Su daug skirtingų krypčių ir tikslų.

– Kai mėnesį dirbau filmavimo aikštelėse miškuose, visą laiką svajojau apie gruzdintus koldūnus. Tad šįkart aš ­– labai sveikai, – juokauja Adomas, kol su Valdu vis dar svarstydami vartome meniu puslapius.

Vairuotojas pažįsta ne tik savo nuolatinius keleivius, kuriems autobuse vietą su stalu kompiuteriui pasaugo, bet ir vietinius. Belaukiant maisto, restorano prieangyje pasirodo Valdo pažįstama su svarbiu maisto siuntiniu savo studentei mergaitei.

– Pamenu laikus, kai važiuodavome tuo pačiu maršrutu. Nebuvo interneto – autobusai pilni, be jokių kondicionierių, tualetų. Dabar keleiviui daug paprasčiau.

Trumpam nutylam – ore tvyro tik įrankių cinksėjimas ir maloningas čepsėjimas. Bet ilgai neišlaukiam – ir vėl erdvėn paleidžiam prisiminimus.

– O aš prisimenu tuos kvadratinius televizoriukus, per kuriuos rodydavo filmus, – nuklystu į nostalgiją.

– Kur autobuso galo tik su žiūronais matyti gali, – prisijungia Adomas.

– O taip, buvo populiarus reikalas. Prašydavo įjungti, net ir žinodami, kad kelionė per trumpa, kad peržiūrėtų visą filmą. Su kitais vairuotojais keisdavomės kasetėmis, kad galėtume keleiviams kuo įvairesnius filmus parodyti, – juokiasi.

Fone groja populiariosios muzikos melodijos, kurios kartkartėmis užgožia mūsų pokalbį. Bet mes nepasiduodame – ir toliau vystome dialogą.

– Kai grįžtu namo, keliauti laiko nebelieka. Kartais pavairuoju motociklą, iki Lenkijos pavažiuoju. Bet ten ne taip toli kaip kasdien autobusu po 500 kilometrų, – sako.

– Jums netoli – dienos norma. Mums, nevažinėjantiems jau ohoho kelionė! Tai ką dar be motociklo ir autobuso vairuojate? – pagauta smalsumo klausiu.

– Neturiu tik troleibuso teisių, – nusijuokia. – Dar kartais pasvajoju, kad būtų įdomu pabūti lėktuvo pilotu. Trys valandos ir jau esi kažkur toli, – sako. – Nors vis tiek geriausia – keturi ratai. Dar geriau, kai gali neskubėti ir nesirūpinti grafiku.

Šlapi nuo rudeninių lašų, bet sočiais pilvais sulipame atgal į autobusą, kuris iš nekantrumo burgzdamas, jau prašosi namo. Valdas prisėda į vairuotojo vietą ir skiria mums dar kelias laisvas minutes, iki kol vidun pabyra būrys bendrakeleivių:

– Kadaise viršininkas sakydavo: tik neik į konfliktus su keleiviais. Geriau skaičiuok iki dešimt. Jei per mažai – pakartok. Tokios taisyklės ir laikausi. Stengiuosi visus sutikti su gera nuotaika, nes visa kelionė taip pat tęsis. O jei vėliau visą laiką į tave šnairuos, tai juk nuo to tik blogiau pačiam. Noriu būti geras vairuotojas, – kasdienybe pasidalina.

Netrukus atsiribojęs nuo interviu, jis draugiškai sutinka kiekvieną naujai įlipusį keleivį. Su taip ir nepamatyta jūra atsisveikinu nostalgiškai. Adomui šįkart ramiau, nes jis jau kurpia planus, kaip po dienos – vėl ta pačia kryptimi sugrįš.

Likusią kelionės dalį prasnaudžiu antro autobuso aukšto priekyje. Kelis kartus išsigiedrijusį dangų ir miegą išbaido tamsa, užliejanti vidų, transporto priemonei belendant po tiltais. „Kai autobusas toks aukštas, reikia daug atidžiau stebėti, kad visur atsargiai pralįstum“, – su lengvu nejaukumu prisimenu vairuotojo žodžius. Bet tuoj vėl panyru į miegą. Iki kitos stotelės. Niekad nepraleidžiamos.

– Kryžkalnis. Stovėsim dešimt minučių, – pasigirsta Valdas iš apačios.

– Visad čia nusiperku tą tikrą lietuvišką spurgą, – su entuziazmu balse pasakoju jam, vėl kildama į savo saugią kelionės kajutę, kur taip besimėgaujant skanėstu, po truputi temsta, o kelyje įsižiebia šviesos.

. . .

Šio turinio kūrimą parėmė kelionių autobusu bendrovė „Kautra“.

Trumpesnės knygos greitesniam žmogui