Sausis - Interviewer.lt

Mums svarbus Jūsų palaikymas. Paremti leidinį galite Patreon

2 skyrius

Sausis

iliustracija Eglė Mameniškytė

Lipant iš plepaus „Uber“ vairuotojo automobilio, man ranką tiesia tylus temstantis miestas. Nors stoviu Vilniaus centre, žmonių beveik nematyt. Su lengvu drebuliu einu pirmyn. 

„Turi laiko grįžti. Neaišku, kas jis per vienas. Kur Tu veliesi?“ – tokios ir dar baisesnės mintys sukasi galvoje. Bet kojos juda, tarsi jas trauktų neregimas magnetas.

Kieme stoviniuoja du vyrukai. Jau nepamenu jų veidų, tik niekaip negaliu pamiršti švelnaus rūko, besisklaidančio baro kieme. Apsidairau – nenumanau, kaip patekti vidun.

 

– Oo… Kur įėjimas? – su abejone balse kreipiuos į cigarečių dūmuose skendinčius jaunuolius.

– Pro tą raudoną telefono būdelę, – mostelėdamas ranka, burbteli vienas iš dvejetuko.

 

Ilgai neužsibūnu. Vos gavusi informaciją, čiumpu durų rankeną. Vartai pasiduoda lėčiau, nei tikėjausi, tačiau besikaupiantis adrenalinas užpildo naujomis jėgomis. Bare groja tranki rokenrolo muzika, sienas puošia suplaktos juodos, baltos ir raudonos spalvos detalės. „Ieškok balkono su juoda sofa“, – kartoju būsimo pašnekovo žodžius. Akys vėl nuvilia. Dairausi išsigelbėjimo.

 

– Kuo galiu padėti? – pravėręs lūpas, stebėdamas mane smalsiu žvilgsniu artinasi naktinės buveinės darbuotojas.

– Ee… Ieškau balkono antrame aukšte, – atsargiai prasitariu.

 

Padavėjas moja laiptų link. Sako bandyti laimę, lipti jais. Neturiu išeities. Nebėra, kur bėgti. Kildama įkvėpiu oro. Įsivaizduoju visus galimus scenarijus. Tik ne tą vienintelį. Terasą randu, joje stovi vaizdingai aprašytoji slėptuvė. Gaila, ji – tuščia.

 

– Nuostabu, – išlemenu, o mintyse dar švelniai nusikeikiu. Minutėlei praradusi amą, galiausiai, žlegteliu ant sofos. Ji savo minkštumu įsiurbia gilyn.

 

„Aš jau vietoje“, – įvedu žinutę ir siunčiu virtualion erdvėn. Telefonui suvibravus, dirsteliu į ekraną: „Jau? Tuoj ateinu. Pabaigiu cigaretę“. „Tai nejaugi kątik Tavęs klausiau kelio?“ – stebiuosi savo nenuovokumu. Netrukus apačioje išgirstu žingsnius.

Garsui stiprėjant, nuryju seiles. Atrodo, jog iš to nekantrumo sprogsiu. Ir tada pasirodo jis. Žmogus, kitiems geriau žinomas Sausio vardu.

Kol bundu iš transo būsenos, jis spėja paduoti ranką ir prisistatyti. Esu priversta bent akimirkai sujudėti, kad grįžčiau į realybę. Šįkart smegenys manęs klauso:

 

– Einu užsisakysiu kažko atsigerti, – tarsteliu, jo rankose pastebėjusi stiklinę, kaip vėliau paaiškėja, nealkoholinio alaus. Supratusi, jog šiandien vidiniai spėjimai – klaidingi, nutariu juos mesti iš galvos.

 

Grįžus su bokalu gėrimo, Sausis laukia ten, kur jį ir palikau. Apsirengęs tamsiai, užsimaukšlinęs gobtuvą kaip jo alter-ego. Jausdama, kad balkone nesu vienintelė, kuri prieš šį vakarą jaudinasi, atsikvėpiu.

 

– Kodėl pakvietei mane čia? – vydama nejaukumą šalin, bandau megzti dialogą.

 

– Ilgai sprendžiau. Buvo minčių apie benamių parką netoli namų, jame vedžioju šunį. Be-et būtų keistoka ten susimatyt. Čia turiu šią sofą. Kai vartojau alkoholį, ant jos praleisdavau daugiau laiko. Su draugais net rezervavom ją naujųjų metų šventei, – sunėrusi rankas, atsiribodama nuo manęs, juoda žmogaus figūra po truputi vis patogiau išsitiesia. – Nors baro interjeras – padrikas. Visko tiesiog per daug. Mėgstu paprastumą, – priduria.

 

– O kaip atsirado tas santykis su benamiais? Jaučiu jį ir Tavo kūryboje, – slapčia žvilgtelėjusi į užrašus, prisimenu neišsakytą apmąstymą. 

– Nemanau, kad benamiai kažkuo prastesni. Jie – mano draugai, savotiški maištautojai. Nejaučiu šleikštulio, galiu gerti su jais iš to paties butelio, juos užkalbinti. Buvo atvejų, kai vienam kroviau telefoną, į termosą pagaminau kavos ar pririnkau senų kvailų akinių nuo saulės, – pasakoja. – Ruošdamas knygą, daviau jiems fotoaparatus. Prašiau, kad padėtų jai sukurti iliustracijas. Vėliau atsilyginau. Žinai, nėr problemos, jei už tuos pinigus gal alkoholį pirko. Juk tai jų pasirinkimas.

– Esi autorius, kuris skaito, ar visu pajėgumu bandai išlaikyti individualų stilių? – domiuosi, žinodama, ką atsakyčiau aš.

– Turbūt tik silpnas rašytojas, skaitydamas kitus, tampa jų atspindžiu, – kritiškai nukerta. Liūdnai šypteliu, pasijutusi jo žodžiais apibūdinta silpnuole.

 

– Kai pradėjau kurti, rašiau tekstus, kurie, atrodė, nepasiteisins. Jie buvo ilgi, pikti. Skelbdavau juos be jokios tvarkos, naktimis, kai žmonės, paprastai, neskaito. Bet tai suveikė. Šiandien visiems yra vietos. Kad ir Sausio moteriškajai versijai. Būtų įdomu išgirsti, kaip tai, ką kalbu, skambėtų moters balsu, – sako.

 

Klausimams mąžtant, Sausis siūlo eiti į kiemą. Kol jis rūko, o aš siurbčioju alų, aptarinėjam serialą, tuo pat metu žadinantį jo irzlumą bei smalsumą:

 

– Būtinai įsijunk, – ragina, – mes žiūrim su buvusia žmona. Po kiekvienos serijos diskutuojam. Pradėjęs nesupratau nieko, o vėliau negalėjau atsitraukti, – įsijautęs pučia dūmą.

 

Sugrįžus aprasoja akiniai. Žengiu į antrąjį aukštą lyg per rūką. Juodoji sofa stovi vieniša, laukia šeimininko. Svetingai priima ir mane. 

– Dalis žmonių kažkodėl įsitikinę, kad, kurdamas šiuo stiliumi ir įtraukdamas juos į siužetą, šaipausi ar siekiu įžeisti. Ne toks mano tikslas. Noriu užrašyti tai, apie ką mąsto visi, bet nesako to garsiai, bijodami, jog jie vieninteliai galvoja šlykščius dalykus, – įsitaisęs savo būstinėje, prie rimtesnių temų pereina Sausis. – Bet kokiu atveju, veikėjų tekstuose atpažinti neįmanoma. Pakeičiu ne vien vardus, taip pat lytį, aplinkybes.

Vakarui įsibėgėjus, baras prisipildo naujų istorijos veikėjų. Jų daugėja ir antrame aukšte. Didesnis kvėpuojančiųjų skaičius taip sušildo orą, kad pasidaro nepakeliama sėdėti, apsirėdžius storu megztiniu.

 

Sulyg šia mintimi Sausis nusitraukia džemperį, kuriuo dangstėsi iki tol. Jam sujudėjus, jaučiu nuo šviesių marškinėlių dvelkiantį maloniai gaivų skalbimo miltelių kvapą. Jis nukelia į jaukius namus baltų skalbinių reklamose. Įsivaizduoju ten vaidinančių laimingų aktorių šypsenas. Greta sėdintis asmuo kitoks. Sausis – toks tikras, o jo žodžiuose užkoduota žiauri realybė sumišusi su paslėptu gerumu, kurio jis pats savyje, atrodo, nemato.

 

Į pokalbį baro lankytojai sugrąžina nejaukumo jausmą. Kalbėdama atidžiau renkuosi žodžius, kad nenugirstų kaimynai. Jaučiu, jog dabar tinkamas metas:

 

– Ar kas be manęs sužinos, kad esi Sausis?

 

– Tokių jau yra. Gaila, kad dalis jų neišsaugo paslapties. Taip sužino atsitiktiniai asmenys.

Darosi sunku slėpti tapatybę. Pradedu jausti, jog labiau save riboju. Juk sukūriau Sausį, kad rašyčiau, negalvodamas apie kitų reakcijas, – aiškina, nerūpestingai užkėlęs kojas ant priešais esančių turėklų, ir užbaigia, – nors jis ir nebus incognito amžinai.

Sutemas pakeitus ankstyvai nakčiai, kompanionas vis žvilgčioja į laikrodį telefone. Nusprendžiam vykti namo.

 

– Labai Tave išgąsdinau? – klausia, mums užsivilkus striukes. Prisipažįstu, kad iki pažinties ne juokais baiminausi, o jis tęsia, – jei būtume susitikę prieš metus, gal šis vakaras baigtųsi kitaip. Buvau paniręs į nuotykius. Dabar – naujas etapas. Radau žmogų, kuris padėjo išsikapstyti iš chaoso.

 

Išeiti laukan lengviau, negu įeiti: Sausis atveria metalines telefono būdelės duris. Žingsniuojame pro tunelį primenančią arką. Jos gale šviečia gatvės žibintai.

 

– Man ten, – beda pirštu į tuščią miesto erdvę.

 

– Tai ką. Ačiū Tau, – atsakau, abejodama, ar yra koks teisingas būdas užbaigti susitikimą. Nespėju reaguoti – Sausis jau tiesia delną ir sumuša jį su maniškiu. Po akimirkos nusisukam ir patraukiam savomis kryptimis.

 

Ilgai einu tyloje. Neieškau ausinių, neįsijungiu muzikos, kaip įprasta. Šypsausi, netikėdama, kad pokalbis įvyko. Ir tik valgydama neplanuotus naktipiečius atsitiktiniame greito maisto restorane, suprantu – tikrai. Aš pažinau Sausį.

Trumpesnės knygos greitesniam žmogui