„Revolution Festival“ (1) - Interviewer.lt

Mums svarbus Jūsų palaikymas. Paremti leidinį galite Patreon

4 skyrius

„Revolution Festival“ (1)

iliustracija Aida Povilaitytė

vaizdas Adomas Šerpenskas

Su ketvirtus metus organizuojamu „Revolution Festival“ kontaktą užmezgame jiems dar tvirtai įsitikinus, kad muziką skleis magiškame Pakretuonės miške. Artėjant liepos 6-ajai, pirmajai festivalio dienai, ryšys su organizatoriais po truputi stringa: jie pasimetę, galynėjasi su atšiauriai nusiteikusia Švenčionių savivaldybe ir sunkiai randa laiko bet kokiems pašaliniams darbams. Likus 3 dienoms iki renginio pradžios, tarp būsimų festivaliautojų įsivyrauja panika – ar jis vyks? Staiga paaiškėja, kad muzikinė revoliucija perkeliama Lietuvos žemėlapio apačion – į Varėnos mieste įsikūrusį Dainų slėnį. Trumpam nurimstam – vis tik kelionė įvyks. Nenusipirkę traukinio bilietų buvusion lokacijon, giliai širdyje džiaugiamės, kad festivalis pats prie mūsų priartėjo.

 

1 DALIS. ATVYKIMAS

 

Apniukusį ankstyvą rytą, prieš pasirodant vienam pirmųjų traukinių pagrindiniame geležinkelio stoties perone, prisėdame ant nutriušusios medienos suolelio ir kremtame pirktinius pusryčius. Adomas kramsnoja pica svajojančia tapti pailgą bandelę, o aš, trumpam išsprukusi iki kiosko, paprašau šokoladinio batonėlio ir buteliuko vandens. Ne čempionų pusryčiai, bet užkimšti mintis apie artėjančią nežinią padeda.

Akiratyje pasirodo traukinys. Kuo labiau artinamės, tuo neaiškiau darosi, kaip siauromis, kopėčių plotį primenančiomis pakopomis reikės įsikabaroti į aukštą senovinį jo vagoną. Adomas juokais pradeda niūniuoti Sovietų Sąjungos himną, dar labiau priversdamas suktis vaizduotę ir mąstyti apie tai, kas laukia viduje.

Vienas kitam pametėdami krepšius su miegmaišiais, palapine, sveriančia nedaug mažiau nei aš, užkandžiais ir darbui reikalinga technika, šiaip ne taip įkopiame ir apsižvalgome po apytuštį traukinio vidų. Užtrunka, kol išsiaiškiname mechaninių durų veikimo principą ir nustojame juokauti apie kupė-vienutę mūsų kairėje ar nostalgiją keliantį virtuvės grindų dekorą. Vis prasilenkdami su gauja dviratininkų, išsiruošusių į žygį, randame laisvą keturvietį kampą. Džeržgiantiems laikiniems kelionės namams lėtai judant bėgiais, jaučiu – akys nuo nuolatinio klibėjimo apsunksta. Joms nespėjus užsimerkti miegui, dar spėju pamatyti bendražygį, išsitiesiantį per dvi patogias, rudos odos sėdynes ir išnaudojantį jas tarsi lovą trumpam snūstelėjimui.

 

Traukiniui drebant, nevalingai pažvelgiu pro langą ­– greitai Vilniaus pakraštyje įsikūrusias trobelių sankaupas keičia žaliuojanti, link maloniai šildančios saulės besistiebianti augalija. Per liūtis išsiilgtas giedro oro pojūtis dar labiau atpalaiduoja. Kojomis apsikabinusi kuprinę ir miegmaišį, vėl panirstu į miegą. Bundu išgirdusi apie tylomis pranešamą stotelę. Prasimerkusi sutinku apmigusias, bet nerimu pamažu prisipildančias Adomo akis.

– Jau Varėna… – prataria pernelyg ramiu balsu.

Adrenalinas užpildo kraują: griebiamės visų daiktų, bandydami kuo greičiau aplenkti praėjimą užstojančius dviračius. Pasiekiu duris, nusileidžiu viena pakopa žemyn, tačiau, pastebėjusi, kad bendražygis dar kapanojasi vagone, laukan nelipu. Jam atėjus, vagonas uždaromas ir traukinys, nelaukdamas mūsų reakcijos, juda vis didindamas apsukas.

– Atsargiai, durys užsidaro, – tą akimirką tarsi ironiškai praneša jaunas vyriškas garsiakalbio balsas. „Kas nespėjo, to ir bėdos“, – mintyse svarstau.

– O kas dabar? – iš nevilties prisėdu ant daiktais pabirusių grindų. Kitoje stotelėje, apžiūrėję jos medžiais ir pievomis apaugusią teritoriją be gyvos dvasios, nusprendžiame važiuoti link pasienio. Adomas lekia ieškoti pagalbos priekiniuose vagonuose. Sustojus Marcinkonyse, jis atveda darbuotoją, kuri paaiškina, kad traukinys čia ilsėsis valandą. Taigi, turime maždaug tiek laiko pasimėgauti panorama iki išvykimo į Varėną.

Vaikštinėdami po vienintelę kaimelio gatvę, susipažįstame su vietinėmis pramogomis. Šalia Lietuvos geležinkeliams priklausančio pastato ant batuto šokinėja jaunas vyras su sūnumi, o šalimais vyksta grupelės diskusija. Tolėliau, apsuptas pievų, nedidelėje krepšinio aikštelėje žaidžia jaunuolis.

– Reiktų eiti papietauti. Jau laikas, – siūlo Adomas.

– Kur? – šypteliu, darkart apžvelgdama teritoriją, kuriai amerikiečiai turėtų specifinį apibūdinimą „middle of nowhere“.

– Čia tikrai yra parduotuvė, o ten jau ką nors rasim, – ir pasuka atsitiktine kryptimi.

Viduje vyrauja prietema, girdėti vyro ir moters dialogas. Jis greitai nutrūksta mums užėjus. Adomas, ilgai negalvojęs, pirštais parodo į už prekystalio gulinčią daktarišką dešrą ir lydytą amerikietišką sumuštinių sūrį.

– Paimsim šituos, – prašo tuščioje patalpoje likusios vienintelės pardavėjos. – Ir dar juodos duonos, – prideda.

 

Išsirinkę pietų asortimentą, netoliese batuto randame suolelių ir stalo medinį kompleksą, kuris tampa laikina užuovėja. Adomas kišeniniu peiliu pjausto duoną, po lygiai skirsto ingredientus, aš pirštais plėšau sūrio gabaliukus, šiandien atliekančius dvigubą: sviesto ir sūrio funkciją.

Mėgaujamės studentiškais pietumis, juos užsigerdami pigiausiu vandeniu. Protarpiais kovojame su draugijos išsiilgusiomis boružėmis ir bitėmis. Netrukus senasis traukinys išpučia paskutinį dūmą, primindamas, kad laikas skubėti.

– Šįkart, tikėkimės, nepražiopsosit stotelės, – kikena konduktorių duetas.

– Pasiruošim daiktus iš anksto, – raminame juos ir save. Šįkart dvi minutes trunkantis sustojimas mums – sėkmingas. Iš kaimelio grįžtame į iščiustytą civilizaciją. Pagrindinė geležinkelio stoties salė aukštomis lubomis, blizgančiomis slidžiomis grindimis, šviesiomis interjero detalių spalvomis ir kabančiu prabangiu šviestuvu po praeityje likusio nuotykio primena rūmus. Atsivėrus automatiniam išėjimui, sveikinamės su popiet, rodos, dar tik bundančiu miestu.

 

2 DALIS. PAŽINTIS SU REVOLIUCIJA

 

– Labas, kur rasti Dainų slėnį? – nuo 15 kg sveriančios palapinės tampymo atgauti kvapą bandantis Adomas kreipiasi į kelyje pasitaikiusią festivalių apyrankėmis rankas apkarsčiusią merginą. Nors atrodo žinanti, prieš atsakydama nusijuokia. Turbūt esame vieninteliai tądien sutikti nežiniukai.

 

– Ei, stabtelim trumpam. Noriu persiaut batus, – vos spėju pavyti Adomą, judantį festivalių guru nurodyta kryptimi. Nusispiriu vienintelius batus atsparius lietui, deja, aukštesne nei galėtų būti platforma. Apsiavusi lengvučius sportbačius, kaipmat didinu greitį. Visi vietiniai gąsdina, kad priešaky – tolimas kelias, todėl, nusiteikę blogiausiam, slėnį pasiekiame daug greičiau. Čia tęsiasi traukinyje prasidėjęs persikėlimas į deficito laikus – gauname vokus, kuriuose randame kuponus maistui ir gėrimams. Vis dėlto, toks organizatorių gestas glosto savimeilę ­– iki tol nebuvau girdėjusi, kad kolegos rašytojai būtų taip svetingai priimami festivaliuose.

Dainų slėnyje pastebėję po medžių lapais pasislėpusią laukymę, vienas kitą perprantam be žodžių – puolame traukti būtinus daiktus gyvenvietei įrengti. Išvystu legendomis apipintą Adomo tėčio karinę palapinę: iš išorės ji panaši į tamsiai žalią namuką kampiniu stogu. Tikrus namus ji dar labiau primena dėl savo aukščio – viduje nereikia nė kiek pasilenkti. Galinė siena netgi turi langą su užuolaida, tokią, kokia kabėdavo senelių vasarnamyje.

– Ji atlaikys viską, – vis didžiuodamasis primena Adomas ir kuriam laikui dingsta. Girdžiu jo balsą:

– Gal turite pompą? – kaimynus kalbina šio savaitgalio palapinės draugas.

– Bongą? O Tu žinai kas turi? – pasimeta vyriškosios lyties kaimynas.

– Ne ne, – jau girdžiu Adomo juoką. – Pompą čiužiniui!

– Aaaa… – lengviau atsidūsta. – Jo, imk.

Taip paprastai užsimezga pažintis, trukusi visas festivalio dienas. Ir pirma paslauga, kasdien pasipildžiusi vis nauju mainu: mes – vandens ar maisto kuponų, jie – vietą prisėst ar dūmo.

 

Kol oras lepina, išsitempę čiužinį laiką leidžiame gyvenamosios zonos išorėje.

Prireikia laiko, kol smegenys suvokia, kad sulig civilizacijos pabaiga prasideda miško gyvūnijos teritorija – dar ilgai iš vėžių išmuša tokios akimirkos, kai stebiu savo koją, panirusią į skruzdėlyną, ar mūsų vasarnamiu ropojančią neatpažintą daugiakoję būtybę.

Poilsio valandėlę pertraukia Dovilės skambutis – komunikacijos vadovė jau gali aprodyti teritoriją ir papasakoti apie festivalio revoliuciją.

 

Artėdami prie pagrindinių scenų, praeiname pro juoda medžiaga aptrauktą tvorą, iškabinėtą alaus reklamomis. Užkalbiname teritoriją prižiūrintį apsauginį:

– Ieškom organizatorių zonos. Dėl interviu su Dovile, – kreipiuosi į jį.

– Čia įleidžiam tik organizatorius, – atsako. – Turėsit palaukti.

Neilgai trukus, iš už juodos širmos pasirodo juodais marškinėliais ir kepure su „Revolution Festival“ liūto simbolika pasipuošusi neaukšto ūgio mergina.

– Labas, – šypsodamasi artėja.

– Ooo! Sveika! Jau galvojom, kad reiks vaikštinėt vieniems, – tariu. Praeiname vis dar tvarkomus vartus, kurie visu savo grožiu, žibėdami įvairiaspalvėmis šviesomis, atsiskleidžia vakarop.

Dalindamasi festivalio organizavimo paslaptimis, Dovilė spėja nudirbti dar dešimtį darbų – padeda kolegoms, atgabena džemperių užsakymą, pozityvių emocijų banga apdovanoja sutiktus savanorius ar mojuoja maisto prekeiviams. Atrodo, kad stengiasi, jog niekam teritorijoje netrūktų dėmesio.

Judant toliau pro „Techno“ sceną, jos racijoje girdime balsus:

– Aliuo?

– Ar galima apsauginiams atgabenti palapinę iš organizatorių zonos?

– Manau, kad jo.

– Einu pasivaikščioti su žurnalistais. Atsijungiu, – į pokalbį įsijungia mūsų gidė, viena iš festivalio gelbėtojų. Apie jo likimo vingius ji ir užsimena:

 

– Kai Švenčionių savivaldybė rodė pirmuosius neigiamus ženklus, pradėjome komunikaciją su Varėna ir Elektrėnais. Bet vis tiek stengėmės įgyvendinti pirminę viziją, – grąžina į istorijos pradžią. – Švenčionių savivaldybė sakė, kad vietiniai gyventojai nenori festivalio. Nusprendėme įsitikinti – surinkome 139 pritariamuosius parašus, kai iš viso ten yra 300 gyventojų. Buvo akimirkų, kai viena komandos narių po pokalbio su vietine senole stovėjo apsikabinusi ją ir jos abi verkė, kita vietinė močiutė ragino organizuoti festivalį, nes, į jos kiemą užklydus daugiau žmonių, ji prasiblaškytų.

– Savivaldybei to neužteko?

– Likus savaitei iki festivalio, savivaldybės nariai surengė posėdį, kurio metu svarstė, ar renginyje uždrausti alkoholį. Tokią teisę jie turi. Tačiau ja nepasinaudojo, pavyzdžiui, Joninių šventės metu, – ironiškai šypteli.

– Kokios nuotaikos tuo metu vyravo organizatorių būryje?

– Tai buvo pats įtempčiausias mėnuo. Eidavau miegoti ir atsikeldavau su ta pačia mintimi – ką daryti toliau? Kai posėdis iš penktadienio buvo perkeltas dar dviem dienoms, teko net išeiti į lauką prasivėdinti. Visas kūnas drebėjo. Nesinorėjo valgyti. Darydavau tai todėl, kad reikia, – prisimena.

Dovilės džemperiu pradeda ropinėti voras. Stebiuosi jos vidine ramybe, kai nepuola blaškytis jį pamačiusi, bet pozityviu balsu sveikinasi.

– Kai pirmadienį jau žinojome, kad festivalis nevyks Pakretuonėje, skubiai lėkėm į Varėną. Jei jie būtų nesutikę mūsų priimti, festivalis būtų neįvykęs. Kol visi savanoriai ir technikai laukė sprendimo ant žemo starto, važiuodami skambinome į savivaldybę, tačiau daugelis žmonių ten atostogavo. Pagaliau pasiekėme mero kabinetą. Reikėjo gauti jo leidimą. Suorganizavęs susitikimą skubos tvarka, po jo pranešė, kad festivalis vyks, tik turime pasiruošti pagal taisykles – gauti visus pritarimus iš aplinkosaugininkų, policijos ir taip toliau, – tęsia pasakojimą. –

Viską surinkome per parą, o festivalį pastatėm per dvi. Nežinau, ar tai būtume įvykdę kitame mieste, kur dideli atstumai. Čia nuo vienos iki kitos institucijos – 2 minutės kelio.

– B planas numatomas visais atvejais ar prasidėjus sunkumams?

– Daug svarbiau už planą yra planavimas ir tarpusavio supratimas, vieningumas. Kas iš to plano, jei renginys griūna? – svarsto. – Visi čia esam savanoriai, iš festivalio neuždirbam, bet kiekvienas mylim tai, ką darom. Vakar vaikščiojau po teritoriją, kalbėjausi su visais ir norėjau verkti – viskas taip gražiai pavyko. Nors nebeturime planuotos pagrindinės, 12 metrų skersmens kupolo scenos, lankstinukus irgi galime išmesti lauk.

 

– Jūs patys spėjat čia ką nors pamatyti? – dialogą kita linkme kreipia Adomas.

– O kaipgi. Juk turiu viskuo dalintis socialiniuose tinkluose. Labai geras darbas, nes turi visur dalyvauti, – nusijuokia.

Protarpiais pasivaikščiojimą pertraukia nestiprus lietus, tad, ieškodami užuovėjos, prisėdame po grybų formos stogeliais. Tačiau tai – tik pradžia. Jau vėliau, Dovilei grįžus į organizatorių zoną, o mums prisėdus paragauti „Revolution Festival“ virtuvių maisto, pasirodo tikra liūtis.

Pakilus vėjui, aplink skraidžioja nuo šiukšlių dėžių atitrūkę maišai, juos pavyti bando savanoriai. Kol maisto prekeiviai prilaiko linkstančius skėčius, netoliese laksto du alkani ir kiaurai peršlapę šunys. Fone groja dienoms įprasta, bet šioje situacijoje ironiškai skambanti rami regio muzika. Prie saugaus ir sauso stebėjimo taško prisijungia palapinės kaimynai, kuriems lietus nė motais – neprisidengę skėčiu ar lietpalčiu, kurį laiką vaikštinėja po atviru dangumi.

– Tiesiog viliuosi, kad palapinė lietų atlaikys ir daiktai viduje saugūs, – prasitaria Adomas, keldamas nerimo bangą.

– Taigi ji karinė, ne paprasta, – atsiliepiu.

– Jei kažkas priliestų jos kraštą, visas vanduo bėgtų vidun, – paaiškina. Nuo to ramiau nepasidaro. Mintyse prašau visų aukščiausiųjų jėgų, kad šiąnakt pavyktų miegoti sausai.

– Jis budėjo naktinėje pamainoje, visai nemiegojo, reiktų eit pailsėt, – rodydama į bendražygį prasitaria šviesiaplaukė kaimynė margomis kelnėmis.

– Oi, ne. Jei nueisiu, niekas šiandien manęs nebeprikels – nei muzika, nei žmonės, – įsiterpia. Vėl pasirodžius saulei, visi lengviau atsipučia ir pradeda mėgautis šiluma. Asfaltas iš to malonumo garuoja.

 

Komandos padovanoti kuponai ilgai kišenių nespaudžia – akis masina spalvoti gėrimai ir gardžiai kvepiančios picos, ispaniška paella, blynai ar sumuštiniai. Teritorijoje randu net kostiumą-suknelę būsimam festivaliui, kurios paieškas buvau nutempusi iki paskutinės minutės. Jaučiuosi išgelbėta.

 

– Na? – laukdama įvertinimo, pasirodau už širmos. Prekybininkai, sėdėdami ant kilimėlio, visą šį pasirodymą stebi. Jiems neatsiliepus, keliauju ieškoti artimiausio veidrodžio. Tolumoj išgirdus jų balsus, diskutuojančius apie idealiai man tinkančią suknelę, nusprendžiu, kad geresniam variantui progų rasti vis tiek nebebus. Tad traukiu pinigus lauk.

 

3 DALIS. LEDINĖS NAKTYS, KAITINANČIOS DIENOS

 

Pirmąjį vakarą nuovargį pajuntame anksčiau nei tikėjomės. Gulinėdami ant legendinių karinių tinklų, ištemptų tarp medžių, jau jaučiame ant drabužių besikaupiančią drėgmę, vėjui papūtus, virstančią šaltuku.

– Einam jau gult? Jaučiu, kad šąlu, – tarsi skaitydamas mintis, pastebi kompanionas. Tipename prieš srovę – mus lydi vis garsėjanti muzika ir priešinga kryptimi judantys festivaliautojai, išsipuošę naktiniam vakarėliui. Norėčiau pasiskolinti iš jų energijos. Tačiau raminu save, kad miegas įkvėps gyvybės kitai dienai. Susižiūrime su palapinės sargu-apsauginiu, kuris tampa ir bendraminčiu, jaučiančiu nuvargėlių dalią.

 

– Nepyk, bet šiek tiek apsitvarkysiu, – atsiprašinėju, vis švystelėdama telefono žibintuvėliu Adomo pusėn ir bandydama patogiai skirstyti visus daiktus.

Kai jau atrodo, kad įsitaisau, prasidėjęs drebulys neleidžia užmigti. Darkart jungteliu šviestuvą ir dėlioju plonus drabužius, iš jų kurdama savotišką čiužinį, o sunkiuosius, šilčiausius deduosi ant savęs, sudarydama bent 5 sluoksnių šarvą. Situacija gerėja, bet veidas vis tiek stingsta į ledą. Galiausiai pavyksta užmigti, tačiau iki pasirodant pirmiesiems šiltiems aušros spinduliams, sapnuoju kūną taršančius košmarus ir jaučiu, kad bet kurią akimirką tapsiu ledo gabalu be jokių žmogiškų savybių.

– Labas rytas. Kaip naktelė? – nubundu nuo Adomo ir kaimynų pokalbio.

– Eina sau… Taip šalta dar nėr buvę, – dalinasi likimu.

– Maniau, kad čia ta Tavo stebuklinga palapinė praleidžia šaltį, – prisijungiu, pastebėjusi kambario draugą ties slenksčiu.

– Eik jau. Čia visiems tas pats. Net pripučiamas čiužinys nepadėjo. Bandysiu eit į dušą. Sakė, kad yra šilto vandens, – praneša.

– Rimtai? Aš susilaikysiu, – ir dar giliau palendu po didžiuliu miegmaišiu, kuris pamažu džiūsta nuo naktinio šalčio drėgmės.

 

Vis dėlto sulaukusi po dušo sušilusio Adomo, išlendu, planuodama apžiūrėti naujais gyventojais pernakt pasipildžiusią teritoriją.

– Eikit išgert kokios arbatos, – pastebėjęs mano miną, pataria bičiuliu tapęs apsauginis, turbūt jau įspėtas Adomo apie košmarišką naktį.

– Nežinot, kas šiąnakt lėks į Vilnių? Mums reiks atsidurti kitoje vietoje, – šalia pasirodo ir Adomas. Tačiau, mūsų nelaimei, bičiulis liūdnai sukinėja galvą.

 

Trumpam išrūkstam – porą valandų skiriame pirmą kartą lankomam Varėnos miestui. Pakeliui sutinkame vietinę romų šeimyną ir akimirkai išgyvename serialo vertą sceną. Šeimos nariai, kaip kas moka, garsiai prašosi dėmesio ir paramos, o mes, prasilenkę keliaujame artimiausios ir mažiausios parduotuvės link.

– Koks čia renginys? Kada baigsis? – domisi eilėje stovintis vyriškis. Prie jo prisijungia eilės pabaigoje besišypsanti vietinė moteriškė.

Ekskursija tęsiasi lauke, senovinio daugiabučio kieme kertant vaikystėje paskutinį kartą ragautus „Junga“ ledus. Stebiu pro langą mus nužiūrinėjančius namo gyventojus, šviežių uogų pardavėjus, rūdijančią vaikišką čiuožyklą. Jau spėjau pamiršti apie tokią idilišką ramybę ir tylą. Ir ji netrukus nutrūksta dar dienai.

Stoviniuojant eilėje prie „Revolution Festival“ įėjimo, apsauginiai konfiskuoja vieno drąsaus festivaliautojo pirkinį – nedidelį buteliuką trauktinės.

– Norit paragaut? – kikendami siūlo pasidalinti lobiu.

– Kodėl gi ne, – šypteli Adomas. Po ledinės nakties sveikatai pora gurkšnių gerklę deginančio gėrimo nepakenks. Kūną kaitinant ne vien saulei, bet ir trauktinei, kolegos kūną muša prakaitas. Įvertindama didelę liūdno scenarijaus riziką po neseniai suvartotų ledų ir pieniško „Miau“ gėrimo, alkoholiui sakau „Niet“.

Einant jau pažįstamu siauru taku, nugirstu neįprastą porelės pašnekesį apie peilių skyrių Kauno klinikose. Palapinių po vakar dienos gerokai padaugėjo, tačiau įsipynusios tarp medžių, pievų, ant kalvų, atsirėmusios į jų šlaitus, laikinos pastogės išsimėčiusios plačiu masteliu, todėl neatrodo, kad Dainų slėnis būtų perpildytas lyg per didžiulį festivalį. Esi įvykių centre, bet turi laiko pabūti gamtoje ir ją iš tiesų girdėti – per paukščių čiulbėjimą, žiogų svirpimą, medžių viršūnių ošimą.

– Žmonių čia keli tūkstančiai, bet jauti, kad jų yra keli šimtai. Kiekybė išnyksta didelėje erdvėje, kur lankytojai laisvai įsikuria, apsupti miško, – vėliau paaiškina Dovilė. Ji supažindina mus su vienu iš festivalio idėjos autorių – Liudviku, „JAH Nation“ renginių organizavimo ir muzikantų bendruomenės atstovu.

 

Adomas, iki tol spėjęs sanitarinėmis sąlygomis išsigydyti pūsles, pasiūlo prisėsti kitoje slėnio pusėje, ant nupjauto medžio, atliekančio suoliuko funkciją. Iš čia atsiveria vaizdas į ramut ramutėlį ežerą, kurį kartkartėmis praskrodžia vandenlenčių plaukikai. Stipriai įtemptuose tinkluose tarp medžių siūbuoja miegaliai.

– Šiemet renginį gelbėjo tik pasitikėjimas vienas kitu. Didžioji dalis komandos kilę iš Utenos, kiti bendradarbiauja jau ne vienerius metus, stengiamės vienas kitam padėti. Tokios ramybės nebuvo per jokį ankstesnį festivalį, – į idilišką akimirką atsiliepia Liudvikas.

– Pamiegoti laiko turit?

– Reikia. Kitaip smegenys visai neveiktų, – tikina.

 

– Tai koks „Revolution Festival“ buvo anksčiau? – domimės.

– Jei dabar nuvežčiau Jus į tą teritoriją, kurioje įsikūrėme pirmaisias metais, sakytumėt: „Kaip???“. Liepos mėnesį ten dilgelės auga virš galvos, – pasakoja. – Dabar daug labiau planuojame. Jei nebūtume išbandę statymo darbų Pakretuonėje, nebūtume sėkmingai persikėlę čia.

 

– Čia turbūt dažniausias klausimas, bet kodėl „Revoliucija“?

– Po šių metų dar neaišku? Nes pasirengę eiti iki galo, – nusijuokia tolėliau ant kelmo prisėdusi Dovilė, tuo pat metu tvarkydama organizacinius reikalus telefonu.

– Išsiskiriame savo kokybe, stiliumi. Jungle, regis negrojamas jokiame kitame Lietuvos festivalyje. Šio stiliaus muzikantų bendruomenė glaudžiai bendrauja visame pasaulyje. Tačiau mūsų šalyje ji daug mažesnė, todėl grojaraščiui reikia ir kito stiliaus, – pastebi. – Visi čia spalvoti, turi kažką savito.

– Jau matėme du skirtingus pikačiu, – kikena Adomas.

 

– O kaip bendraujate už komandos ribų, su muzikantais?

– Daugiausiai tiesiogiai su atlikėjais. Jie turi „hosterius“, kurie, pagal poreikius, atsakingi už ekskursijas, keliones ir panašius dalykus. Būna atvejų, kai su muzikantais gyvai nepakalbam – negali būti keliose vietose vienu metu, – pastebi vienas iš „Revolution Festival“ vėliavnešių.

 

Dovilei išėjus, kolega grąžina ją į pokalbį savo klausimu:

– Girdėjom, kad Pakretuonėje Jums būtų uždraudę pardavinėti alkoholį. Ką manot apie tokius draudimus?

– Toks jausmas, kad draudžiant mėginama nusodinti tuos, kurie dar kažką mėgina kurti, – sako Liudvikas ir prideda, – Stipriųjų gėrimų nepardavinėjame ir čia. Norint jais prekiauti, reikia turėti barą ir adresą. Čia tokio nėra. O turėdami licenciją ir didesnį piniginį rėmimą dar labiau išvystytume renginį.

– Tai kitiems metams uždavinys iš anksto teritorijoje pasistatyti kioskelį, – juokauja kolega.

Dar kiek pasigrožėję ežero vaizdais ir pasimėgavę slėnio apačioje vis aktyvėjančiais muzikos ritmais, paleidžiam Liudviką skristi, o patys grįžtame į palapinių miestelį po košmariškos nakties reikalingam pietų miegui.

. . .

 

„Revolution Festival“ patirties tęsinys – ČIA.

Trumpesnės knygos greitesniam žmogui