„Revolution Festival“ (2) - Interviewer.lt

Mums svarbus Jūsų palaikymas. Paremti leidinį galite Patreon

4 skyrius

„Revolution Festival“ (2)

iliustracija Aida Povilaitytė

vaizdas Adomas Šerpenskas

Teksto pirmoji dalis – čia.

. . .

4 DALIS. SUSITIKIMAI

 

Vakarykštę dieną įvertinę festivalio tinklų tvirtumą ir jaukumą, nusprendžiame ant jų pasodinti ir vieną iš pašnekovų, kurio pseudonimas „Girių dvasios“ nesunkiai įsilieja į bendrą renginio atmosferą. Adomas prisijungia, kai jau taikomės kilti viršun. Dar spėja pasipuikuoti iš kitos fotografės pasiskolintu objektyvu, kurio išskirtinumą ir kokybę supranta tik jie patys.

 

– Tai ką, šokam? – raginu, mėgindama užsikabaroti ir neprarasti pusiausvyros. Prieš kildama, Dovilė dar suabejoja:

– Nežinau, ar imti tą nealkoholinio alaus skardinę. Ai, bet imsiu. Gi rėmėjai, – nusijuokia.

 

Už nugarų mus iš visų pusių apsupa melodijos – antrąjį vakarą atidaromos dvi iki tol nematytos „Valhalla“ ir „Psy-trance“ scenos. Pirmojoje skleidžiamas galingas Hardcore ir Drum and Base skambesys. Nepaisant to, ji įkurta ramiausioje teritorijos dalyje – iškyšulyje, kurį iš abiejų pusių skalauja stiklinis ežeras. Šalia šoka du mamos žvitria akimi lydimi darželinukų amžiaus vaikai, užsimaukšlinę identiškas „Superman“ kepures.

Ramioji scena, į kurią keliaujama kalneliais, įsikūrusi ant vieno iš jų viršaus. Muzika ten – neįpareigojanti, o pakėlus akis, jos raibuliuoja nuo visomis spalvomis švytinčių, ant medžių viršūnių iškabintų mandalų.

 

– Esat sakęs, kad kūryba kyla ne iš intelekto, bet iš intuicijos. O kaip pats pajautėt jos srautą? – jau įsipatoginus, kreipiuosi į „Girių dvasių“ atlikėją Evaldą.

– Pradėjau kurti iš intuicijos, po to pradėjau aiškintis visų procesų esmę, – pastebi jis.

– Tai kūryba be jausmo – ne kūryba? – provokuoju.

– Jei Tavo tikslas skleisti muziką čia ir dabar, stengiesi kuo daugiau daryti spontaniškai ir kuo mažiau painioti į tai intelektą. Bet tam svarbu pažinoti savo kūrybos įrankius. Tada rankos gali veikti laisvai, – aiškina. – Kiekvieną kartą koncertuodamas kažkuo papildau suplanuotą programą. Identiškų pasirodymų nebūna.

– Kokia yra ideali vieta, kurioje reikėtų klausytis Jūsų kuriamų melodijų? – pakibus ore, būtina pasvajoti.

– Jei groju dienos metu, paprastai, žmonės sugula ant žolės, mėgaujasi. Naktimis sueina pašokti. Niekad nežinai, kaip muzika suveiks. Aš ją rinkčiausi šokiams. Bet kai kuriems ji per rami.

 

Kai kalba pasisuka apie būtinų veiksmų planą festivalyje, „Girių dvasių“ atlikėjas užtvirtina savu kailiu išbandytą patirtį:

– Dažniausiai festivaliniai planai atvykus į jį nesuveikia ir neišsipildo. Išgirsti tai, ką turi išgirsti. Nors dabar, persikėlus į Vilnių, kelionės į tokius renginius sutrumpėja, todėl ir laiko juose esančioms veikloms lieka daugiau.

 

Tad to laiko per daug nešvaistydami pakylam dar vienam praėjimui pro teritoriją.

Vaikštinėdami stebime jau antrąją dieną lankytojų nesulaukiančią ledų pardavėją, bandančią pasikelti nuotaiką skaitiniais ir paskutiniais saulės spinduliais. Tuščia, lankytojų nesužavėjusi stovi ir kaljanų palapinė. Nusisukęs nuo pagrindinės scenos, nekreipdamas jokio dėmesio į šeimininką guli didžiulis rudas šuo. Atrodo, jis mieliau gulėtų įprastuose guolio pataluose be pernelyg didelio triukšmo.

– Varom, radau nerealų dalyką. Sutikau pažįstamą, minėjo, kad mus pafotografuos, pūsdami į veidą stiprų vėją, – ryžtingu balsu mane nuo patogaus suoliuko judina bendražygis. Vėliau, po išbandytos atrakcijos praradęs amą, seka paskui maisto zonos link.

– Pirmą kartą gyvenime ragauju midijų tokioje aplinkoje, – juokiasi, kertant ispaniškos „Paella“ festivalinį padirbinį.

– Gyvenam kaip ponai, – pritariu.

 

Lėtai įsižiebiant šviestuvams pasiekiame palapinių miestelį. Prie kaimynų palapinės randame neseniai matytus vyrukus, ryžtingai prašiusius „Interviewer“ leidinio pavyzdžio. Jie pamoja ranka prisėsti.

 

– Kaip tik kalbėjom ir aptarinėjom Tavo tekstą apie Sausį. Labai įdomu, iš kur radai drąsos pasimatyti su visai nepažįstamu žmogumi. Lietuviai nėra linkę taip daryti, – gimtąja kalba kreipiasi vienas iš jų.

– Eik jau. Gal Tavo kartos žmonės vis dar jaučia sovietų įskiepytą baimės jausmą. Manau, kad jaunesniems ta drąsa savaime suprantama, – angliškai paprieštarauja užsienietis jo draugas.

– Į susitikimus einu kaip žurnalistė, ne visai tas žmogus, kuriuo esu su artimaisiais. Tai ir padeda jaustis saugiau, nes ne aš, o pašnekovas turi atsakinėti į klausimus, – pasidalinu.

Užsitęsus kad ir kokiai maloniai diskusijai, Adomas judina reikalus:

– Labai atsiprašom, bet mums reikia eiti į interviu. Pratęsime vėliau, – tiesia ranką atsisveikinimui. Pažiūriu į laikrodį – turim 5 minutes nulėkti iki organizatorių zonos, tad spartinam žingsnį.

 

5 DALIS. ORGANIZATORIŲ ZONA

 

Legendinio DJ Vadim, savo muziką paskleidusio po įvairiausias pasaulio šalis, laukiame organizatorių zonoje, kurioje vakarėjant žmonių gretos vis tankėja, o veiklos – daugėja. Ant staliuko guli atversta knyga, kuri neranda skaitytojo – visi čia užsiėmę.

Užėję vidun atsiduriame tikrame bičių avilyje – visi darbščiai įsisukę į pareigų atlikimą, kartais pasitardami vieni su kitais dėl svarbesnių klausimų. Atsitraukiame toliau, kad netrukdytume jų darbo ir pašalinio šurmulio keliamas stresas neskatintų netyčinių įkandimų.

 

Įbedę žvilgsnius stebime nenutylantį jų pokalbį gyvai ar per racijas apie būsimus ir praėjusius koncertus, mėginimus išspręsti kilusius sunkumus dėl padirbtų, ant popieriaus nupieštų festivalio apyrankių ar neaiškios kilmės krovinių festivaliautojų bagaže. Šurmulys nutyla tik tarpduryje pasigirdus artėjantiems lankytojams.

– Sveiki visi. Atvyko DJ Vadim. Susipažinkite, – visiems nuščiuvus prabyla pro įėjimą kyšanti vieno iš organizatorių galva.

 

Griebiuosi šalia gulėjusios kuprinės, iš kišenės kita ranka traukdama diktofoną, Adomas sutartinai įsijungia kamerą ir išlendame laukan. Vėl į tą patį šaltį, tačiau šįkart odą šildo dėl lengvo jaudulio suaktyvėjusi kraujotaka. O kaip kitaip, kai pirmą kartą gyvenime ruošiesi imti interviu anglų kalba ir spaudžia laikas – iki pasaulinės žvaigždės pasirodymo lieka mažiau nei pusvalandis. Nuo žvaigždėto dangaus pasislepiame po apvalainos terasos stogu.

 

– Toks tas muzikos „biznis“ – prie pulto įprasta groti naktį. Aš daug labiau mėgstu tai daryti dieną, gamtoje, – prietemoje pasakojimą pradeda pasaulinio lygio diskžokėjus. – Visgi skirtinga muzika kuriama skirtingiems tikslams – atsipalaiduoti, verkti, mylėtis, išsiskirti su vaikinu, pardavinėti automobilius. Dalis jos geriau atsiskleidžia būtent tamsoje.

– O Jūsiškė?

– Tai priklauso nuo aplinkybių. Naktimis juk nesinori klausytis dainų su giliomis socialinėmis žinutėmis. Tad kartais ji skirta pasimėgavimui, vakarėliams. Tinkamu laiku ji sukelia apmąstymus apie pasaulį, kuriame gyvename ir skatina pradėti pokyčius, – svarsto ir prideda. – Aš jos klausausi vienaip ar kitaip judėdamas – vairuodamas, skrisdamas lėktuvu, važiuodamas traukiniu.

 

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Čia mano laisvalaikis, – nusijuokia su mūsų pritariamu juoku. – Šie metai labai įtempti. Beveik pusę jų skyriau statymui – įkūrinėjau savo studiją, baseiną, sodą. Dabar reikia atostogų nuo šių darbų. Būdamas diskžokėjumi, netampi kitoks nei visi – turi tų pačių problemų.

 

Sulig mažėjančiomis pokalbio minutėmis, krenta ir oro temperatūra. Nors DJ Vadim gyvena Ispanijoje, kur beveik visus metus saulėta, atrodo, kad nesunkiai prisitaiko prie Lietuvos klimato sąlygų. Nepastebiu, kad būtų įsitempęs. Bent ne tiek, kiek mano kūnas, reaguojantis į vis labiau vėstantį orą.

– Aš Lietuvoje nebe pirmą kartą, – šypteli. – Iki šiol mane visur lydėjo šiluma. Matyt, nusileidus į Vilnių, magija išblėso.

 

– Atvykote tiesiai į interviu, o iškart po jo lipsit į sceną. Turėsit laiko ne tik groti, bet ir pasiklausyti kitų?

– Po pasirodymo grįšiu į Barseloną. Ten turiu pasirodyti kitame festivalyje. Norėčiau pamatyti daugiau ir čia, bet esu žiauriai pavargęs, – prisipažįsta. – Net nepamenu, kur paskutinį kartą koncertavau. O tai buvo praėjusią savaitę.

– Turbūt jau pasiekėt ribą, kai kelionių tiesiog per daug, – prisijungia Adomas.

– Tai yra geriausias būdas praplėsti mąstymą. Tačiau kai keliauji iš vienos vietos į kitą, pradedi gyventi oro uostuose, viskas – kitaip.

 

– Bet ką tada laikote namais? – pasidėjęs kamerą ant kelių tęsia kolega.

– Namai – ten, kur širdis ir Tau atviri žmonės, draugai. Jaučiu tam tikrą nepaaiškinamą nostalgiją Rytų Europai, iš kur esu kilęs. Londonas – mano muzikiniai namai. O į Ispaniją persikėliau dėl šilumos ir saulės. Vis dėlto gyvenimą ten apsunkina tai, kad vietiniai nekalba angliškai. Mėgstu Europos atvirumą, nes sienos yra blogiausias dalykas visoms gyvenimo sritims, – užtvirtina.

Gaudydami Dovilės žvilgsnį, primenantį apie artėjantį pokalbininko pasirodymą, atsisveikiname ir pasileidžiame pagrindinės scenos link, klausytis ką tik greta sėdėjusio žmogaus skleidžiamos muzikos. Mus pasitinka minia. Radę vietos arčiau scenos laukiame, kol DJ Vadim išlįs iš užkulisių. Adomas nieko nelaukdamas lekia ten, o aš lieku stebėti reginio iš pirmųjų eilių. Su šviesomis ir MC iššauktu pristatymu, prie pulto pasirodo prieš kelias minutes kalbintas, margą beretę užsimetęs ir mėlyną laisvą džemperį vilkintis muzikantas. Ir nors jis mėgsta groti dienomis, naktis jam tinka.

 

Trumpam prasprūdusi vidun į užkulisius, stebiu ten iš skirtingų kampų reginį filmuojančią Dovilę, ir jau pažįstamus operatorius bei fotografus. DJ Vadim susidaužia su MC bokalais ir linksminasi išvien su savo klausytojais.

Minia lyg užburta juda į ritmą, ritmingai žybčioja lazeriai scenoje ir šviestuvai ant dviejų medūzos formą primenančių šviestuvų, kažkieno batų padų, minioje paskendusio žmogaus kaukės. Užgrojus ramesnėms melodijoms, į orą kyla cigarečių dūmai. Spalvinga, drąsi ir mandagi, nesimuistanti klausytojų minia užkrečia vidine ramybe, tad ir mano kojos pradeda trepsenti į taktą jau lėčiau.

Visu pajėgumu atšokus pirmąją pasirodymo dalį, jo pabaigą sutinkame ant kalvelės viršaus. Adomas kurį laiką pradingęs, sugrįžta su dviem picų dėžėmis ir gėrimais. Garuojantis apvalainas skanėstas sušildo skrandžius ir trumpam nuramina vis didėjantį drebulį. Atsirėmę į medžio kamieną nugaromis, slepiame į ten rastą prailgintuvą įkištus telefono pakrovėjus. Atrodome keistai, bet bent atgaiviname mirštančias komunikacijos priemones iki rytdienos žygio namo.

 

6 DALIS. PABAIGTUVĖS

 

Prieš porai valandų krisdami į miegmaišio formos patalus, užsukame atsisveikinti su organizatoriais. Ten veiksmas nesustoja ir mums pasukus ilsėtis. Šįkart užmigti sekasi lengviau. Tam padeda atrasta technika – šąlančios nosies paslėpimas po užklotu. Trumpas pogulis suveikia blogiau nei naktis be miego – pramiegam žadintuvą ir turime per dešim minučių tamsoje susidėti karinę palapinę, visus daiktus ir iškviesti taksi.

 

Nors būsimai transporto priemonei skambinome dar vakar ir įspėjome vairuotoją apie būsimą kelionę, ankstyvą rytą jis bunda nenoriai – atsiliepia nemažiau apmigusiu balsu ir pažada pasirodyti šalia Dainų slėnio įėjimo.

 

– Labas rytas, – šypsodamasis sutinka mus, betempiančius visus krepšius, į kuriuos dėl neaiškių priežasčių netilpo festivalio metu sumažėjęs daiktų skaičius. Automobilio viduje groja seniai pamiršti „Naujųjų lietuvių“ hitai ir sugrąžina į realybę po poros dienų gyvenimo miške.

– O gal Jus iki Vilniaus pavežt ar kur Jūs ten važiuojat? – teiraujasi vairuotojas.

– Mes dar į kitą renginį judėsim, – pastebi Adomas.

– Oi, tai galiu ir iki ten. Iš tikro visoje Europoje vežiojam, – didžiuodamasis atsako.

 

Atsisakę šios avantiūros, iškrauname daiktus visiškai tuščioje autobusų aikštelėje. Stoties durys atsirakina po kelių minučių. Didžiausiu džiaugsmu, užėjus vidun, tampa galimybė pasinaudoti tikrų tikriausiu tualetu – švariu, kvepiančiu, su vandenyno paveikslėliais.

 

Per ilgai ramia atmosfera nesimėgaujam – kolega filmuoja bundantį miestą, o aš su šypsena stebiu atvažiuojantį miniatiūrinį autobusiuką.

Sulipę vidun su vietine šeimyna, po muzikos pilnos nakties dar ūžiančiomis ausimis užmiegame. Tada dar nė sapnuoti nesapnuojame, kad po 9 valandas trukusio žygio iš Varėnos į Vilnių, iš ten – į pajūrį galiausiai liksim nieko nepešę – be antrojo festivalio, su daug lietaus bei spintoje taip ir likusiais kabėti vakarėlio kostiumais.

Trumpesnės knygos greitesniam žmogui