Jolita Vaitkutė - Interviewer.lt

Mums svarbus Jūsų palaikymas. Paremti leidinį galite Patreon

3 skyrius

Jolita Vaitkutė

iliustracija Aida Povilaitytė

vaizdas Adomas Šerpenskas

Trečiadienis man ir operatoriui Adomui prasideda anksti. Kai dešimtą ryto paprastai dar vartausi lovoje, besidžiaugdamas tinginystę skatinančiu tvarkaraščiu, šiandien aš jau traukinyje į Vilnių. Nedrąsi saulė stengiasi pabudinti mane, bet nedideliam jauduliui sekasi geriau.

 

Vos atvykę į sostinę, gauname SMS žinutę su nurodymais. Po pusvalandžio juokų apie stoties rajoną ir jo klubų kultūrą lipame į palėpę, kur mus pasitinka Jolita Vaitkutė.

 

– Sveiki, galit nenusiauti. Visur pilna „gliterio“! – šiek tiek užsisvajojusi perspėja pašnekovė.

 

Nepaklausę patarimo, nusimetame batus ir apžvelgiame menininkės būstą, kuriame pedantiška tvarka susipina su vietos sau nerandančiais daiktais. Jolita, pastebėjusi mano žvilgsnį, nukreiptą į jos „patiuninguotų“ sportbačių eilę, paaiškina:

 

– Šiam modeliui tuoj bus 35-eri metai, tad šiek tiek juos papuošiau. Sportbačiai kabės parduotuvėje, pririšti prie balionų, aplink bus prezervatyvų, šventinių žvakučių ir taip toliau.

 

Parodžiusi galutinio produkto piešinį, ji verčia dar kelis eskizų knygutės puslapius, pasakodama, kaip idėja virsta mažu paveiksliuku, o po kiek laiko ir pilnu kūriniu.

Išsiverdame arbatos, šiek tiek dirbtinai sukuriame aplinką, kad Adomas turėtų gerų kadrų, ir susėdam. Kad sofa nusėta „gliteriu“ prisimenu per vėlai – jais aplipęs vaikščiosiu dar kelias dienas.

Pradedam kalbėti apie vaikystę – iš akių matau, kad šią istoriją Jolita pasakojo jau milijonus kartų. Nenorėdamas varginti, pasirenku aktualesnę temą – kūrybą. Viduryje sakinio Vaitkutė atgyja:

 

– Galvodavau, kad kurti prastą meną ar idėjas – nesąmonė. Dabar manau atvirkščiai – leisti sau daryti nesąmones, kurios nėra vertos šedevro vardo, yra drąsu.

 

– Kas yra prastas menas? Kur yra meniškumo riba? – paklausiu, galvoje jau spėliodamas galimus atsakymus ir džiaugdamasis dėl pokalbio. 

– Menas priklauso nuo žiūrovo perspektyvos. Visad atsiranda komentatorių, kurie mano, kad nesu menininkė. Viskas su jais gerai. Šiandien sunku pasakyti, kas yra menas, nes nebeaišku, ar jis turi išliekamąją vertę. Kur ji slypi? JPG dokumente? Nemažai kūrėjų talpina darbus į socialinius tinklus „Instagram“ ar „Facebook“, o mes juos matome savo naujienų sraute. Kol kas tai laikyti menu sunku, bet, tikiu, kad ateis laikas, kai tai taps pagrindine jo forma.

Paklausiu Jolitos, kaip ji viską spėja – dėl susitikimo tarėmės ilgai. Klausimą ji pasitinka atodūsiu:

 

– Šiuo metu dirbu su šešiais projektais, bandysiu padaryti juos laiku. Silvestrai, kaip viskas yra? – prašo pagalbos sužadėtinio, iki tol tyliai dirbusio prie kompiuterio.

 

– Visiškai chaotiškai, – nusijuokia jis. – Todėl svarbu turėti „deadline’us“. Jie skatina pabaigti tai, kas nėra malonu. Nors kartais Jolita tiesiog nusprendžia, kad nedarys to, ką reikia daryti ir veiks savaip.

 

– Savo kūrybą skirstau į dvi dalis, – sako ji. – Pirmoji – darbai, skirti turinio užpildymui. Juos keliu į „Facebook“, „Instagram“, savo internetinį puslapį. Jie – apie aktualijas, yra karšti, tokie, kokius žmonės mėgsta. Šie kūriniai nereikalauja daug laiko, juos darau racionaliai, žinodama, kad tai skatins žinomumą – visgi esu medijų menininkė. Kiti darbai nėra „like’able“ ir „share’able“, bet jie svarbūs man, yra aktualūs daugiau nei vieną dieną. Tai, pavyzdžiui, Vasario 16-osios signatarų instaliacija. Piešdama ją, naudojau lietuvišką žemę. Tada šiek tiek persistengiau – dėl nuovargio buvau paguldyta į ligoninę.

 

– Nėra skaudu, kai širdžiai artimiausi darbai sulaukia mažiau dėmesio? 

– Nelabai. Suprantu, kad tie kūriniai patiks tiems, kurie panašūs į mane, bet žinau, kad didžioji publikos dalis tokia nėra, – nusijuokia.

Likusias temas paliekame kitam kartui. Užbaigę pokalbį, nedrąsiai šnekučiuojamės, kai Jolita sušunka:

 

– Palaukit, turiu jums dovanų!

 

Nustebę žiūrime, kaip pašnekovė rausiasi ką tik demonstruotų darbų krūvoje. Galiausiai iš jos išnyra su raudonu dovanų maišeliu. Jo viduje – pilna „Fortūnos“ saldainių. Iš nuostabos pradedame juoktis, o ji mums atskleidžia paslaptį:

 

– Jie grįžta į rinką. Vėl bus galima nusipirkti „Fortūnos“ saldainių!

 

Antrą pasimatymą Jolita paskiria jos studijoje. Atvažiuojame į sutartą vietą – ne pirmą dešimtį metų skaičiuojantį gamyklų ir sandėlių kompleksą. Pašnekovė mus veda aukštyn ir juokiasi iš užrašo „dešinėn“ su rodykle į kairę.

 

– Visus daiktus paliekame studijoje. Niekas net neįtartų, kad tokioje apleistoje vietoje kuriame meną, – kopdama stačiais laiptais, pasakoja ji.

 

Įžengiame į studiją, kurioje jau dirba fotografas – Vaitkutė ką tik baigė architekto Danieliaus Libeskindo portretą iš pieštukų, matlankių, skriestuvų, popieriaus skiaučių, brėžinių ir kitų jo darbe naudojamų įrankių. Danielius neužiilgo lankėsi Vilniuje ir pats iš menininkės atsiėmė kūrinio nuotrauką.

 

Atvykstame pačiu laiku. Jolita praneša, kad, vos fotografas baigs darbą, ji budistiškai sugriaus baigtą kūrinį. Kol Adomas ieško tinkamų kadrų, paklausiu:

 

– Ar, sunaikinus jį, užplūsta katarsis? 

– Nežinau. Bet galvoju apie instaliacijas, kurios būtų ilgalaikiškesnės. Kurti tai, ką matai tik pats, jau atrodo gana egoistiška.

Vaitkutę pakviečia fotografas ir ji ruošiasi filmavimui. Atrodo, kad režisuoti griovimą užtrunka tiek pat, kiek kurti visą darbą. Paklusniai pasitraukiame iš kadro ir žiūrime, kaip iš už veidrodžio išlindusi pašnekovė atsargiai pakelia kūrinį laikančią plėvelę ir staiga ją supurto. Penkios sekundės ir kelias valandas kruopščiai dėliotas Libeskindo veidas subyra į nereikšmingus pieštukus ir liniuotes.

 

Lyg švenčiant kūrinio žūtį, studijoje suskamba muzika. Padedame menininkams apsitvarkyti ir išeiname į lauką. Temperatūra ten siekia 20 laipsnių šilumos.

 

– Koks gražus oras šiandien, galėtų taip visada būti, – svajingai sako Jolita, mums einant iki automobilio.

 

Kol mes, trys vaikinai, kalbame apie serialus, ji melancholiškai stebi besikeičiančius saulėto Vilniaus vaizdus, o užkalbinta atsako lyg pabudinta iš miego. Netrukus išlipame prie Vaitkutės namų – susitikimą baigiame ten, kur viskas prasidėjo.

 

Trumpesnės knygos greitesniam žmogui