Berlynas (4) - Interviewer.lt

Mums svarbus Jūsų palaikymas. Paremti leidinį galite Patreon

5 skyrius

Berlynas (4)

4 DALIS. MIESTAS SUTEMUS

– Ten pigiausia vieta pavalgyti ir atsigerti, – prieš išeinant iš namų, mums pasakoja Imadas. – Kokybė tikrai pasakiška. Aš pats nevalgau mėsos, bet „Burgermeister“ mėsainius imu ne vegetariškus. Verta paragauti“.

 

Suvilioti tokios rekomendacijos, sunkiai išklystame iš kelio, vedančio nupasakoto tikslo link. Net saulė, lendanti iš padebesų, rodo kryptį, o saksofono muzika metro papildo laukimą.

Numatytą tašką pasiekiame sėkmingai – pietaujame mėgstamiausiame jaunimo užkandinių kvartale vakarų Berlyne. Viduje paveikslas, pripildytas pasikartojančių užrašų, apšviestas tarsi meno kūrinys. Tik čia – industriniais šviestuvais. Ant kitos sienos į mus žvelgia pop art stiliumi iliustruota moteriškė iš praėjusio amžiaus. Stebi, tarsi vertindama, ar pavyzdingai sudorojame maistą iki likučių.

Čia – tipiška vieta viso pasaulio hipsterių susirinkimams. Vis daugiau jų buriasi vidun. Vyrukas melsvais plaukais ir ryškiaspalvėmis kojinėmis, priminęs kažin kokį Amerikos atlikėją, kaip ir aš, smalsiai stebi likimo draugus.

 

Kol dairomės vietos sau, dviem burgeriams ir didžiulei porcijai skrudintų bulvyčių su lydyto sūrio padažu, susipažįstame su užkandinėje galiojančia tvarka: sėsk ten, kur matai laisvos vietos. O jei prie to paties staliuko prisės ir kas nors kitas: valio, tai puiki proga susipažinti. Pagaliau radus tokį kampelį prie lango, pergalę švenčiu limonadu „Fritz Cola“. Berlyne jis – nesunkiai atpažįstamas, tapęs savotišku jaunimo kultūriniu kodu. Šiai dienai renkuosi obuolių skonį.

 

– Labas. Papasakokit apie savo mėgstamiausias vietas Berlyne, – nieko nelaukdamas pokalbį su priešais mus sėdinčia porele pradeda Adomas.

Fone groja rokenrolo muzika ir nutilus jų trijų pokalbiui, mergina pradeda garsiai niūnuoti grojamą melodiją. Greitai muzikos ritmą pakeičia jos pritariamasis vokalas. Prisijungia ir nepažįstamosios draugas, į Berlyną savaitgaliui atvykęs iš Londono. Atrodo, kūrinys jiems turi kur kas artimesnę reikšmę nei man, jį girdinčiai pirmąjį kartą. Pasikeitus muzikos garsams, pora seniai vienas kitą mačiusių draugų juda išėjimo link.

– Sėkmės tyrinėjant miestą ir iki! – šūkteli mūsų pusėn, prieš visai pradingdami.

 

Čia pat sugrįžtame ir vakarėjant. Tik šįkart – įsijausti į naktinį jaunimo gyvenimą. Paieškas pradedame intuityviai. Taip, likimo vedami, atsiduriame priešais įėjimą į lounge barą. Apsauginis, atidžiai mus apžiūrėjęs, atveria užuolaidas ir pasveikina su vakaro pradžia. Čia ir vėl suveikia berlynietiška sistema: daugelyje jaunimo pasisedėjimo vietų atsiskaitoma tik grynais. Darkart pasigailiu jų neišsikeitųsi.

Blankioje žvakių šviesoje, ausis užpildžius raminančiai muzikai, stebiu vakarui susirinkusius miestiečius. Vieni – atėję su būriu draugų, kiti pasirinkę bendravimą akis į akį. Personalas pertraukėlės metu laiką leidžia drauge juokaudami. Tuo metu kitoje baro pusėje čiulpinuku tarsi vaikystėje besimėgauja klientas. Nusprendžiame per ilgai vienoje vietoje neužsibūti: netrukus keliamės į naują tašką.

– Vyrukas lauke sakė, kad kažkur netoliese yra fainas baras. Sakė ieškoti raudono pastato, – pasakoja Adomas.

 

Besidairydami jo, užtinkame visai ką kitą: išdaužytų langų žymes, į šipulius pabirusius stiklus, pasimatymams sutvertas pasisedėjimo vietas, užsidarančią lauko užkandinę, neonines šviesas languose. Žodžiu, viską, tik ne tai, ką praeivis palinkėjo rasti.

Nieko nepešę, sugrįžtame į pagrindinę gatvę. Snapus pakėlus viršun, mus ištinka stebuklas: beveik panirę į neviltį, pastebime antro aukšto languose blyksčiojant šviesas. Ir viltis vėl užsižiebia. Randame reikiamą įėjimą ir laiptais kylame tų šviesų paieškon.

– Labas vakaras. Jūs – į privatų vakarėlį? – teiraujasi koridoriuje tarp dviejų durų sėdintis strazdanotas jaunuolis.

 

– Mes tiesiog ieškome baro, kur galėtume pasisedėti, pajusti vietos dvasią, – šiek tiek suabejoję prasitariam.

Užvertęs rankose laikomą knygą su autoriaus portretu galiniame viršelyje, sakyčiau, neįprastą pasirinkimą apsauginiui, vyrukas pamoja dešinėje pusėje esančių durų link.

– Eikite vidun. Kitoje pusėje šiandien privatus vakaras, tad įeiti galėsite tik čia, – palydi. O aš svarstau, kiek tokių klientų kaip mes tą vakarą, belaukdami eilės prie tualeto, siauru koridoriumi visgi praslydo, kad bent trumpam pajustų privataus vakarėlio dvasią.

Užėjus mus pasitinka baro darbuotoja ir veda iki tolimiausio patalpos kampo. Čia – sausakimša ir savo egzistencija, atrodo, trukdome baristoms nešioti užsakymus. Stebiu lauke kas kelias minutes sustojančius metro, vėliau – kitoje baro pusėje stovintį vyruką, primenantį keliautoją iš „Black Mirror“ serialo, ausys fiksuoja striptizui tinkamą muziką, sklindančią iš privataus vakarėlio.

Naktines paieškas baigiame ir pro juodas sunkias užuolaidas lendame atgal į lauką: gatves, pripildytas šurmulio ir jaunų veidų.

. . .

Pirmoji / antroji / trečioji teksto dalys.

Šio turinio kūrimą parėmė „Kautra“ ir „Eurolines Lietuva“.

Trumpesnės knygos greitesniam žmogui