Berlynas (3) - Interviewer.lt

Mums svarbus Jūsų palaikymas. Paremti leidinį galite Patreon

5 skyrius Uncategorized

Berlynas (3)


3 DALIS. GILYN Į VAKARUS

Pasivaikščiojimas nuo Imado namų iki metro užtrunka vos dešimt minučių, bet per jas Adomas jau spėja pasikalbėti su filmavimo technika susidomėjusiu praeiviu, kuris ir pats laisvu laiku užsiima akimirkų fiksavimu. Mažiausioje lyg tol lankytoje stotyje sunkiai randame vietą, kur galėtume įsigyti bilietą, tad pažindinamės su visais kelyje, kurie atrodo galintys tą atsakymą bent numanyti.

Pasižymėję jau įsigytus bilietus, nė nenumanom, kad į kainą likimas įskaičiuos pasakiškus architektūros vaizdus pakeliui ir karts nuo karto į metro įlipančius gatvės muzikantus, atmosferą praskaidrinančius džiazo ritmais.

– Dėl to ir žaviuosi vakarine miesto puse, – pasidalinu viduje susikaupusiu jausmu su bendrakeleiviu.

 

Muziką akimirkai nutraukia polifoninė melodija, sklindanti iš senučiukės krepšio, ją tuoj pat pakeičia intensyvus vokiškas moteriškės pokalbis su kažin kuo kitame laido gale.

 

Vaikštinėdama pėsčiomis vakaruose pasijuntu ne visai sava: net žiemos sezonu čia daugiau keliaujančių dviračiais. Jiems sudarytos atskiros kelių eismo taisyklės, nutiesti papildomi keliai, gausu aikštelių, pripildytų vien dviratėmis transporto priemonėmis.

Vis dėlto čia žavi ne tik dviračiai ar spalvomis prisirpę pastatai, bet ir antikvarinės vienetinės parduotuvėlės, kuriose užsislėpę naujų šeimininkų laukia senoviniai šviestuvai, daugybę metų nevartytos knygos ar dėžėmis uždengti stendai, kurių viename šiaip ne taip randu atviruką savo kolekcijai. Ir nors didžioji dalis vitrinų turi sąsajų su seniai iš mados išėjusia stilistika, ši Šarlotenburgo rajono dalis pasirodo daug artimesnė už iki kaulų pažįstamus miesto rytus.

Tokioje aplinkoje ypač išsiskiria „Bocci“ kompanijai priklausantis pastatas, pilko mūro fasadu. Jo viduje – daugybė salių su skirtingomis šviesos, metalų, stiklo ir kitų medžiagų instaliacijomis. Ekspozicija – nuolat keičiama, užeiti vidun leidžiama tik nuspaudus skambutį ir tik tam tikromis dienomis. Ši vieta buvo didžiulis atradimas pernai, o, sugrįžus čia antrąkart, tik darkart įsitikinu, kad erdvės puikiai tinka kūrybinėms mintims ir ramybei pasisemti.

 

– Einu pavaikštinėti po sales, susitiksim, – lūkuriuodama koridoriuje, tarsteliu Adomui. Atitrūkusi nuo jo, keliolikai minučių įstringu kambaryje, pripildytame rausvų stiklinių burbulų šviesos.

Prisėdu ant suoliuko prie galinės patalpos sienos. Nuo čia atsiveria vaizdas į visą instaliaciją. Sėdžiu ir stebiu skirtingus jos taškus. Lėtai, neskubėdama. Žinodama, kad vis tiek niekas čia manęs nerastų ir meditacijos nenutrauktų.

Trumpam atsijungus nuo išorinio pasaulio ir pailsinus nuovargį, nutariu pavaikštinėti po kitas sales. Vienose darbuojasi „Bocci“ pamėgę kūrybininkai, kitos – kaip ir mano numylėtoji – visiškai tuščios.

 

Užtinku patalpą su iki tol nematytais, viršun besisukančiais laiptais. Smalsumo pagauta, pradedu kilti aukštyn iki kol kelią užstoja užrakintos durys. Nenorėdama per greit palikti šio netikėto ir, greičiausiai, prie parodos nepriskiriamo interjero objekto, prisėdu ant laiptelio ir stebiu vidiniame kieme vykstančias statybas.

 

Dar vienas pavadinimas, išlikęs mintyse iš laikinų namų šeimininko pasakojimo – FriedrichStraze.

– Prisiminkit šį žodį. Čia svarbiausia gatvė visame Berlyne. Nueikite ir sužinosite, kodėl, – smalsumą žadina Imadas.

Išlipus reikiamoje stotelėje, atsakymas paaiškėja. Mus užklumpa iki tol neregėtas miesto šurmulys. Londonietiškas, niujorkietiškas, visai ne man pažįstamas berlyniškas. Žmonės, žvilgsnį įsmeigę viena kryptimi, juda nieko kito aplink nepastebėdami. Vaikštinėdami šiame bendruomenės avilyje randame pasimetusių keliautojų išsigelbėjimą – visame pasaulyje atpažįstamą greito maisto užkandinę, kur skrandžius užpildome kuru, neužiilgo virstančiu trūkstama energija.

Gatvėje pro atviras parduotuvių duris sklinda nebe skalbinių, bet prabangių vonios burbulų kvapas, viršum mūsų bėgiais kas minutę vienas kitą keičia vis naujas traukinys. Atsistojusi ant požemius dengiančių grotelių, juntu šilumą iš metro šachtos, vėjas pūsteli mano palto klostę lyg Marilyn Monroe suknelę. Tik maniškis audinys – sutvertas žiemai, tad per sunkus, kad plaikstytųsi.

Ieškome didesnio ploto šilumai. Po visos dienos vaikštynių, kaulai nuo ledinio vėjo ne juokais įšąla. Už kampo atrandame Brolių Grimų vardu pavadintą biblioteką, tikrą architektūros stebuklą, kurį tikimės įamžinti vaizdo pasakojimo akimirkose.

 

– Ar Tu iš Graikijos? – aiškinantis vidaus tvarką informacijos centre, į mane kreipiasi už nugaros stovintis jaunuolis, pastebėjęs savo gimtinės vėliavą ant mano kuprinės.

– Ne. Tai tik suvenyras iš įsimintos kelionės, – šypteliu. Vyrukas atrodo nusivylęs atsakymu. Turbūt tikėjosi drauge prisiminti gimtųjų namų jausmą.

Atrodo, jog tą šeštadienį bibliotekoje susirinko Berlyno studentai iš visų įmanomų visuomenės sluoksnių: laisvos sielos, sportininkai, jaunieji mokslininkai, kūrybininkai, verslininkai ir daugybė kitų. Visi pavyzdingai elektronikos prietaisus susidėję į plastikinius maišelius, kas sėdi prie stalų, kas tiesiog ištiesia kojas ant grindų. Sambrūzdis primena vaizdelius iš amerikietiškos mokyklos koridorių. Tik vidaus interjeras panašesnis į prabangų viešbutį. Visai sutemus grįžtame į lauką.

– Atrodo, kad judame kažko galingo link, – atsižvelgdamas į gatvės plotį, pastebi Adomas, prieš tai dar spėjęs sudalyvauti vietos studentų apklausoje.

 

Ir išties: neužiilgo pasiekiame vieną iš miesto ikoninių grožybių: Brandenburgo vartus, o šalia jų – ir minią nusifotografuoti norinčių turistų, kurių kelių norą su malonumu patenkinu.

 

Prieš kelionę atgal į berlynietiškas Fabijoniškes nusprendžiame aplankyti monumentą žydų aukoms atminti. Jam pastatyti, kaip teigia platieji internetai, prireikė keliolikos metų. Visi, iki tol rekomendavę įsirašyti šią kryptį į lankytinų vietų sąrašą, patarė pasiruošti keistai patirčiai. Tad miesto sutemose į ją leidžiuosi su nekantrumu ir lengvu nerimu.

Tamsiais koridoriais, apsupta aukštas kapavietes primenančių akmeninių blokų, judu vidinio jausmo vedama. Kuo arčiau centro – tuo aukščiau šie luitai kyla viršun. Girdžiu tik tylą, rankomis liesdama akmeninį paviršių, jaučiu lietaus lašelius, tarsi ašaras riedančius žemyn.

Kuo giliau – tuos sunkiai įžiūriu išėjimą. Klaidžiojant čia, jaučiuosi tarsi labirinte. Raminta tik mintis, jog, kad ir kur bepasuktum, čia visada matysi horizontą.

. . .

Pirmoji teksto dalis. Antroji teksto dalis.

Šio turinio kūrimą parėmė „Kautra“ ir „Eurolines Lietuva“.

Trumpesnės knygos greitesniam žmogui