Berlynas (2) - Interviewer.lt

Mums svarbus Jūsų palaikymas. Paremti leidinį galite Patreon

5 skyrius

Berlynas (2)

2 DALIS. MIESTO RYTAI

Geriausias sprendimas nakvynei ant keturių ratų pasirodė esantis visai paprastas – treningai. Toks patogumas, žinoma, pareikauja kovos su vidiniu aprangos cenzoriumi ir poros kreivų žvilgsnių, kai taip laisvai ir patogiai apsivilkusi keliauju autobuso, išvykstančio į Berlyną, link. Tačiau visą tai atperka netikėtai patogi naktis, išsitiesus per dvi kėdes ir apsiklojus minkštu pūkiniu paltu.

Užmigti pavyksta tik trumpiems laiko tarpsniams: kaimynas, pusę nakties stebėjęs gyvenimiškus serialus, tačiau kažkur pakeliui pamiršęs ausines, tikiu, pasitarnavo ne mano vienos kokybiškai naktinei egzistencijai. Tiek tų sapnų apie būsimus nuotykius.

Po keturių valandų nenutrūkstamo pabėgimo į sapnus iš statiškos realybės, autobusas stabteli paskutinėje kelionės stotelėje. Lėtai pasirąžau, tamsoje pėdomis randu po kėde užkritusius batus ir, užsimetusi nuo kūno dar šiltą paltą, lėtai pėdinu lauk.

 

– Regis, sugrįžom į rudenį, – šypteliu, nerasdama jokių žiemos būties pėdsakų. Kaip ir bet kokios būties – kurį laiką tuščioje požeminėje perėjoje girdėti tik grindiniu riedančių lagamino ratukų skleidžiamas garsas.

 

Gyventojais dar nespėjusiu prisipildyti metro pasiekiame rytinį Berlyną. Pro traukinio langus stebiu per ilgai biuruose užsisedėjusius ar per anksti darbe pasirodžiusius berlyniečius. Kol laikinų namų šeimininkas viename šio rajono daugiabučių dar miega, Mitte rajone nusprendžiame rasti vietą pusryčiams.

Bekertant vienintelį pakeliui pasitaikiusioje kavinėje egzistuojantį patiekalą – kiaušinienę ir apverkiant išreklamuoto riešutinio kremo trūkumą, kitoje lango pusėje bunda miestas ir jo gyventojai. Visi rytinio Berlyno vaikai spėja pasiekti mokyklas: kas įsikibę į tėvų parankes, kas su bendraklasių kompanija. Tolumoje nykstant jų siluetams, aukštai danguje vis ryškėja mūsiškio televizijos bokšto didysis brolis.

– Jauskitės kaip namie. Jūs patys kuriate taisykles, – šypteli dar iš miego sunkiai besivaduojantis Imadas, mūsų kambario Berlyne nuomininkas. Jam išėjus, kurį laiką spoksau į knygų lentyną.

 

– Kažin, ar jis tais knygų pavadinimais bando pralinksminti, ar įbauginti savo svečius, – retoriškai paleidžiu klausimą į erdvę, stebėdama kūrinius apie virtimą velniais ar draugų išsižadėjimą.

Po pažinties su laikinos pastogės prižiūrėtoju, lendame lauk tyrinėti Fabijoniškes ar kitą miegamąjį rajoną primenančios miesto dalies. Jei ne plati aštuonių juostų gatvė ir ryškiaspalvės pastatų pertvaros, atrodytų, kad per daug nenutolome nuo Rytų Europą persmelkusio sovietinio architektūros prieskonio.

Priėjus centrinę Aleksanderio aikštę, nuo slogaus oro slepiamės čia stovinčioje bažnyčioje. Viduje – tuščia, tik kelios nuobodžiaujančios religinių reliktų pardavėjos pasitinka užėjusius smalsiais žvilgsniais.

 

Rytinėje miesto pusėje randame ir netikėtos prabangos. Tiltais apsuptoje muziejų saloje, beieškant kavinės darbams, patenkame į viešbutį su skandinaviškais interjero elementais, turistų grietinėlės mandagių pokalbių nuotrumpomis ir stiklinėmis grindimis. Vaikštant jomis po savo pėdomis gali stebėti pastato pamatus.

Kitoje upės pusėje sukame siauron gatvelėn, jausmu sugrąžinančion į Paryžių. Vienoje iš nedidukių užkandinių pietauja senyvas vyras baltais marškiniais ir tokios pat spalvos plaukais. Tarsi menininkas, apdovanojęs save už puikiai pavykusį paveikslą ar laivo kapitonas, sugrįžęs į uostą, jis doroja atneštą kulinarinį stebuklą. Vidiniuose kiemuose ilsisi senoviniai dviračiai ir į krepšius supakuoti romantiški pliušiniai meškinai. Kažin, kur keliaus?

Peržengus miesto centrinį tašką ir toliau metro judant link vakarų, kultūrinis peizažas pamažu kinta: daugėja įvairiaspalvių grafičių, neoninių šviesų vitrinose ir iškabose, laisvės ir prabangos simbolių. Vienas toks auksu aptrauktas manekenas prilaiko devėtų drabužių parduotuvės duris. Sulyg kylančiomis, Lietuvai nepažįstamomis devėtų drabužių kainomis, kyla ir savų teisių suvokimas.

 

– Nuotraukos kainuoja, – nepatikliai žvelgdamas į mane, pritūpusią viduryje gatvės ir bandančią nupaveiksluoti jo urzgiantį veislinį augintinį, rėžia berlinietis.

Daugėja ne tik vaizdų, bet ir kvapų. Užuodžiu skalbimo miltelius, kurių kvapas sklinda iš šalia įsikūrusios skalbyklos. Mintimis grįžtu į vaikystės pavasarį, kai pro langus pūstelėjus vėjui ir jam kedenant švarią patalynę, palaimingai grimzdavau į miegą.

Akimirka ir tokį prisiminimą keičia naujas potyris: kitoje kirpyklos vitrininių langų pusėje lyg filmo kadre savo eilės laukia jaunas tėtis su sūnumi. Netrukus prieiname parką. Ten rudeninį lietų nugali pavasario ženklai: iš juodžemio kalasi pirmosios pakalnutės.

 

Taip besigrožėdami miesto kismu ir besiplečiančia spalvų ir formų palete žmonių drabužiuose, pastatų fasaduose, pagaliau prieiname senovinėmis arkomis apgaubtą tiltą, jungiantį rytus su vakarais. Jo šonai primena balkonėlius. Po lietingos dienos jie – apsemti balomis.

Tilto viduryje ant platformų surišti kabo neatpažinto savininko sportbačiai. O žmonės nerūpestingai, per daug nebesusimąstydami, kokia kadaise svarbi infrastruktūra jiems po kojom, ramiai keliauja tilto raudonplyčių apsupti.

– Va ir garsioji siena, – nusileidus nuo tilto, faktą konstatuoja Adomas.

 

Kelias akimirkas abejoju, įstrigusi apmąstymuose apie prieš tai matytus vaizdus.

– Čia TA Berlyno siena? – pagaliau sureaguoju. Adomas juokdamasis linkteli.

 

Po akimirkos džiugesio, tuoj pat įsivyrauja rimtis. Daugybė turistų, tarsi atkartodami vienas kitą, fotografuojasi prie skirtingų menininkų kūrinių ant istorinės miestą skyrusios sienos.

O aš vėl sugrįžtu prie savo pojūčių svėrimo: keista, kad ten, kur kadaise žmonės buvo atskirti nuo mylimųjų, namų ir laisvės, šiandien kiti lyg magnetu glaudžiasi ir džiūgauja, net biurus šalia pasistato ir su tokia liūdna istorija kasdien pažindinasi per langus.

Tik nuo upės sklindanti gaiva tuoj pat tokias niūrias mintis išblaško: bet juk džiaugtis yra kuo – jau yra kartų, nepažįstančių karo, su liūdesiu kovojančių laime. Akimirkai šypteliu ir aš.

. . .

Pirmoji teksto dalis – čia. Šio turinio kūrimą parėmė „Kautra“ ir „Eurolines Lietuva“.

Trumpesnės knygos greitesniam žmogui